80-metės moters monologas apie gyvenimiškų vertybių pervertinimą senatvėje
Gyvenime turi būti tai, kas vertinga: tėvai, tavo darbo sfera, hobiai, vaikai. Jei to nėra, tai kam tada gyventi? Mokslininkai, fiziologai ir filosofai pastebėjo: žmogaus santykis su jo paties vertybėmis keičiasi su amžiumi.
Ir jei 5 metų berniukas dėžutėje laiko akmenukus ir šautuvėlį, tai 18 metų jis saugo meilės raštelį, o 30-ies grožisi naujutėliu automobiliu. Įrodė visam pasauliui, kad jis ne liurbis ir nevykėlis. Ir gražuolė žmona šalia, ir vaikučiai auga, ir darbe vertinamas.
Kuo didžiuojasi žmonės senatvėje? Anūkais? Šis atsakymas ateina į galvą pirmas. Tačiau naujoji karta – ne visada mūsų pačių projektas.
Jie nepriklauso mums nedalomai. Tai – svarus stimulas gyventi, nesenti ir nedūlėti. Bet ką sako būtent tavo širdis, nuo ko ji spurda?
Metai nusineša visa tai, kas išoriška ir su amžiumi žmogaus siela išsilaisvina nuo apdangalų ir stoja savo pirminės išvaizdos.
Galiausiai supranti, kad laimė yra tai, kuo galima tiesiog šiandien ir dabar pasidalinti su kitu, kažkas mažo, trapaus ir siaubingai svarbaus – geriausio vilnonio audinio atraiža brangiai draugei, šiltas autografas dovanotoje knygoje arba dešimt skaniausių pyragaičių iš prancūziškos kepyklėlės.
Daryti kitiems gera smulkmenomis, niekniekiais, kaip gali, kasdien – štai kas dovanoja laimę tiems, kurie nugyveno gyvenimą.
Dalytis džiaugsmu, padėti, paguosti, suteikti pasitikėjimo tuo, kad viskas susitvarkys ir bus gerai. Papasakoti savo patirtį apie tai, kad taip buvo tūkstančius kartų ir dar bus. Ir nieko, viskas išsisklaidė kaip debesys. Ir gyvenimas tęsiasi.
Taip tik atrodo, kad šiuolaikiniams žmonėms reikia pinigų ir daugiau nieko. Tik pinigai ir išsprendžia visas problemas. Bet taip nėra. Žmonėms, kaip ir anksčiau, reikia rūpesčio, švelnumo ir šilumos. Nematomo palaikymo ir atramos. Tikėjimo jų jėgomis, grožiu ir galimybėmis.
Mes kaunamės su gyvenimu, galvojame: štai sutaupysime pinigų, nusipirksime butą, mašiną – va tada būsime patenkinti!
O amžiams įsimena kas kita – kaip jaunas ir gražus tėtis pianinu groja senovinį valsą, o tu sukiesi, sukiesi pagal muziką, lyg lapas vėjyje…
Nuo šių žodžių akyse kaupiasi ašaros. Mašinų, butų gali būti kiek nori. O štai tėvai, jų jaunystė ir jėgos išeina visam laikui ir negrįžtamai.
Ir panorėsi sulaikyti, sustabdyti laiką, vėl truputį pabūti vaiku, tačiau nieko nesulaikysi. Ši mašina, kuri vadinasi gyvenimas, kiekvieną sekundę lekia į nežinomus tolius.
Neišvengiamybės suvokimas verčia kitaip žvelgti į gyvenimą. Išbraukti iš jo viską, kas nereikalinga, sudūlėję, antrarūšio. Visa tai, kas kelia triukšmą, tačiau neneša naudos.
Ir gyventi šviesiojoje pusėje. Švariai, teisingai, nepažeidžiant svetimos erdvės, neabejojant svetimu tikėjimu.
Viskam Viešpats valia. Ir viskas, kas mums buvo duota – ne veltui. Ir ačiū, kad visa tai buvo. Juk galėjo ir nebūti. Tačiau teko laimė gyventi šioje žemėje, tarp gamtos grožio ir gerų, užjaučiančių žmonių.
