Iš septyniasdešimtmetės moters monologo. Yra apie ką susimąstyti…
– Dvidešimties aš dusau iš noro gauti meilės…
Keturiasdešimties tapau garbės donoru, iš kurio litrais gėrė meilę vyras ir vaikai. Šešiasdešimties aš dusau iš nuovargio ir jau nenorėjau jokios meilės.
O dabar, septyniasdešimties, aš prieglaudoje pasiėmiau šunį – jauną kiemsargį, triskart išduotą šeimininkų, ir pirmąkart sužinojau, kaip tai,kai tave myli faktiškai dėl tavo egzistavimo. Net tėvai mane mylėjo su mano paklusnumo sąlyga, o ne tokią, kokia aš buvau iš tiesų.
Meškis baksnoja mane drėgna nosimi, žiūri į akis, ir jam aš gražesnė ir protingesnė už visus pasaulyje. Jis laukia manęs taip, kaip niekada nelaukė vyriškis, dėl kurio aš buvau pasiruošusi viskam.
Ir žinote, aš anksčiau juokdavausi iš vienišų moterų su jų keturiasdešimčia kačių, o dabar suprantu, kad reikia juoktis iš savęs, kai mes pralaimime gyvūnams meilės atidavimu…Yra apie ką susimąstyti…
