„Tik nelieskite manęs!“ – išgąsdintas šuo bijojo žmonių

Šį mažą juodą šunelį, vardu Mina, rado Rumunijoje. Nežinia, ką išgyveno vargšė mažylė, tačiau ji drebėjo iš baimės. Mažiausias prisilietimas prie jos kėlė šuniui tikrą siaubą, ir ji imdavo nervintis. Išgąsdintos akytės lyg sakė: „tik nelieskite manęs!“

Tačiau kodėl vargšas šuo buvo taip išgąsdintas?

Greičiausiai, jį išgelbėjo nuo žmogiško žiaurumo, nuo kurio mažylė prisikentėjo…
Kai Miną rado, ji buvo labai išsekusi. Ant jo liesučio kūnelio buvo pastebimos nudraskymų žymės – šuo kentėjo nuo niežų. Kai kuriose vietose kailis nuslinko, o ant snukučio ir kojų baltavo išplikimai.

Kai mažylę surado, ją nuvežė į prieglaudą. Iš ten ji pateko į veterinarų rankas, kurie išsiaiškino, kad šuniui buvo ne tik odos infekcija, bet ir anemija. Buvo aišku, kad nelaimingas gyvūnas badavo, mito tuo, ką rado gatvėse.

Kiekvieną kartą, kai veterinarai ar savanoriai bandė prisiliesti prie jos, ji imdavo smarkiai drebėti. Atrodė, kad pelnyti šuns pasitikėjimą tiesiog neįmanoma. Laimė, greitai Mina pradėjo pasitikėti žmonėmis. Iš pradžių ji droviai dėdavo galvą ant kelių savanoriams, leisdama save paliesti. Ji žiūrėjo atsidavusiomis ir tuo pačiu nelaimingomis akimis ir labai tikėjosi, kad dabar jos neskriaus!

Palaipsniui žmonių gerumas leido pilnai užkariauti išgąsdinto šunelio pasitikėjimą. Pasirodė, kad ji labai mėgsta, kai jai kaso pilvuką. Pamačiusi žmones, Mina gulasi ant nugaros, atkiša rausvai baltą pilvuką ir laukia, kol ją paglostys!

Mažajai pacientei vis dar reikia pagalbos, juk ji sunkiai susirgo nuo gyvenimo gatvėje, nors ir žengia ryžtingus žingsnius pasveikimo link! Kelias iki išgijimo pareikalaus nemažai jėgų ir laiko, bet jau dabar veterinarai stengiasi padėti, kiek tai įmanoma. O visi neabejingi žmonės aukoja Minai lėšas, kad gyvūnas galėtų visiškai pasveikti ir vėl linksmai vizginti uodegytę!