Prieš trejus metus išsiskyriau su vyru ir buvau tikra, kad mūsų istorija baigta. Praeitą savaitgalį jo nebeliko, o aš visą savaitę negalėjau nustoti verkti…

Mano vardas Daiva, man 64 metai. Praeitą savaitgalį mirė mano buvęs vyras Arūnas. Kai ištariu žodžius „buvęs vyras“, jie skamba taip, lyg kalbėčiau apie žmogų, kuris jau seniai neturėjo nieko bendra su mano gyvenimu. Tačiau mes septynerius metus buvome šeima. Kartu kėlėmės rytais, pirkome maistą, mokėjome sąskaitas, ginčijomės, taikėmės, važiuodavome pas jo mamą sekmadienio pietų ir vakarais sėdėdavome prie vieno stalo.

Išsiskyrėme prieš trejus metus. Nebuvo nei išdavystės, nei vieno didelio skandalo, po kurio kažkas būtų trenkęs durimis. Gal net būtų buvę lengviau, jei būtų buvusi viena aiški priežastis.

Mes tiesiog pamažu nutolome.

Arūnas daug dirbo, aš irgi turėjau savo rūpesčių. Vakare pavakarieniaudavome, įsijungdavome televizorių ir kartais per visą vakarą nepasakydavome vienas kitam nė dešimties sakinių. Pradėjome erzintis dėl smulkmenų. Jis palikdavo puodelį prie kriauklės, aš burbėdavau. Aš savaitgaliui susitardavau su drauge, jis pykdavo, kad nepasitariau.

Vieną vakarą po dar vieno visiškai kvailo ginčo sėdėjome virtuvėje ir Arūnas pasakė: „Daiva, mes juk seniai nebesame laimingi.“

Aš nepaprieštaravau.

Po kelių mėnesių išsiskyrėme. Ramiai, be didelių scenų. Jis išsikraustė, pasidalijome daiktus. Net dėl kavos aparato susitarėme be ginčo. Arūnas pasiėmė savo knygas, įrankius ir tą seną rudą puodelį, iš kurio kiekvieną rytą gerdavo kavą.

Pirmus mėnesius buvo keista. Paskui pripratau.

Gyvenimas nesustojo. Susitikdavau su draugėmis, daugiau laiko leisdavau su dukra ir anūkais, vasarą keliavau prie jūros. Arūnas taip pat gyveno savo gyvenimą.

Mes netapome priešais. Tiesiog beveik nustojome bendrauti.

Per Kalėdas parašydavome vienas kitam sveikinimą. Per gimtadienį paskambindavome. Kartais dukra papasakodavo, kaip jam sekasi.

Paskutinį kartą Arūnas man parašė maždaug prieš du mėnesius. Tvarkydamas senus daiktus rado mūsų nuotrauką iš kelionės į Nidą. Abu joje buvome įdegę, susivėlę nuo vėjo ir juokėmės.

Jis atsiuntė nuotrauką ir parašė: „Žiūrėk, kokie jauni.“

Perskaičiau dar būdama parduotuvėje. Nusišypsojau ir atsakiau: „Tikrai.“

Tiek.

Dabar vis grįžtu prie tos žinutės ir galvoju, kodėl neparašiau dar vieno sakinio. Galėjau parašyti: „Buvo gera kelionė.“ Galėjau paklausti, kaip jis gyvena. Galėjau paskambinti.

Bet nepadariau.

Praeitą šeštadienį ryte paskambino dukra.

Iš jos balso iš karto supratau, kad kažkas atsitiko.

„Mama, tėtis mirė.“

Kurį laiką nieko nesakiau. Net nepaklausiau kaip. Sėdėjau virtuvėje su kavos puodeliu rankoje ir žiūrėjau pro langą.

Vėliau sužinojau, kad jam staiga pasidarė bloga. Greitoji atvažiavo, bet išgelbėti jo nepavyko.

Tą dieną beveik neverkiau. Atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi. Juk mes išsiskyrę. Juk trejus metus gyvenome atskirai. Juk pati kažkada pasirašiau dokumentus, kurie patvirtino, kad nebesame vyras ir žmona.

O kitą rytą atsikėliau ir pradėjau verkti.

Ir verkiau beveik visą savaitę.

Keisčiausia, kad neprisiminiau mūsų skyrybų. Neprisiminiau paskutinių ginčų, piktų žodžių ar tų vakarų, kai sėdėdavome viename kambaryje ir nenorėdavome kalbėtis.

Prisiminiau visai kitus dalykus.

Kaip Arūnas sekmadieniais kepdavo blynus ir pirmus du visada sudegindavo. Kaip per mūsų pirmąją kelionę į Nidą užėjo lietus ir mes abu grįžome į viešbutį kiaurai šlapi. Kaip jis galėdavo penkiolika minučių ieškoti akinių, nors jie būdavo jam ant galvos.

Prisiminiau jo juoką.

Prisiminiau rankas.

Prisiminiau, kaip kartą sirgau ir jis naktį važiavo į budinčią vaistinę, nes namuose nebuvo vaistų.

Ir tada supratau dalyką, kurio anksčiau kažkodėl nesupratau.

Skyrybos panaikina santuoką, bet jos negali ištrinti metų, kuriuos pragyvenai su žmogumi.

Aš nenorėjau susigrąžinti Arūno. Ir šiandien nesakysiu, kad mūsų skyrybos buvo klaida. Tuo metu mums abiem, matyt, buvo geriau pasukti skirtingais keliais.

Bet aš labai gailiuosi dėl to, kas nutiko vėliau.

Po skyrybų kažkodėl elgiausi taip, lyg kartu su meile turėčiau atsisakyti ir viso gero, kas tarp mūsų buvo. Lyg padėkoti už praeitį reikštų norėti ją susigrąžinti.

Per laidotuves stovėjau šalia dukros. Atėjo jo buvę kolegos, kaimynai, keli seni draugai. Žmonės pasakojo apie Arūną dalykus, kurių net nežinojau. Vienam padėjo remontuoti automobilį, kitam visą žiemą valė sniegą nuo kiemo, kai šis susilaužė koją.

Grįžusi namo atsisėdau virtuvėje ir vėl atsidariau mūsų paskutinę žinutę.

„Žiūrėk, kokie jauni.“

„Tikrai.“

Du žodžiai.

Ir staiga taip norėjau tą savo atsakymą pakeisti.

Norėjau parašyti: „Ačiū tau už tuos metus.“

Ne už skyrybas. Ne už ginčus. Ne už viską, kas nepavyko.

Už tai, kas buvo gera.

Bet dabar jau nebebuvo kam to išsiųsti.

Mano telefone vis dar yra jo numeris. Žinau, kad vieną dieną tikriausiai jį ištrinsiu. Kol kas negaliu.

Aš nesigailiu, kad mes išsiskyrėme. Tikrai ne.

Gailiuosi, kad turėdama dar trejus metus pasakyti žmogui vieną paprastą „ačiū“, vis galvojau, kad tam dar bus laiko.

Pasirodo, ne visada būna.

Todėl dabar daug dažniau skambinu dukrai. Ilgiau apkabinu anūkus. Ir jeigu pasiilgstu žmogaus, stengiuosi nebegalvoti: „Paskambinsiu kitą savaitę.“

Nes niekas iš mūsų nežino, kiek tų kitų savaičių dar turime.

Ar jūsų gyvenime yra žmogus, kuriam jau seniai norite kažką pasakyti, bet vis atidedate kitam kartui? Galbūt tas kartas turėtų būti šiandien. ❤️

Jei ši istorija jus sujaudino, pasidalykite ja su artimaisiais.