Vienišas senukas, kurį pamiršo artimieji, net nemanė, kad šuo galės pakeisti jo gyvenimą

Dėdė Jonas buvo meistras- dailidė. Iš viso kaimo pas jį ateidavo žmonės, kad jis ką nors pataisytų ar padarytų. Ir visi žinojo, kad dėdė Jonas jau seniai gyvena vienas, nors turi ir turi artimųjų. Vaikai ir anūkai persikėlė į miestą ir seniai nustojo jį lankę.

Senukas rado paguodą eidamas į mišką ir šerdamas laukinius žvėris. Ten jis jautėsi reikalingas, o žvėrys, jausdami dėdės Jono gerumą, net nebijojo imti maisto iš jo rankų.

Po vieno tokio pasivaikščiojimo senukas grįžo į kaimą, kur kaimynai kažką aktyviai aptarinėjo, susibūrę į krūvą. Pasirodė, kažkas į kaimą išmetė tris šuniukus.

Du iš jų sutiko paimti, o šeimininko trečiajam, pačiam silpniausiam, taip ir neatsirado.

Dėdė Jonas pagailėjo gyvūno ir pasiėmė sau. Jam teko ilgai jį slaugyti. Ir iš pūkuoto mažylio išaugo didelis ir sveikas šuo, kuris pakeitė vyro gyvenimą.

Jis pradėjo dažniau važinėti į miestą, o paskui susimąstė apie tai, kad galima parduoti savo namą ir persikelti su augintiniu į miestą, arčiau savo šeimos.