Vienišas tėvas pats augina sūnų su Dauno sindromu, kurio atsisakė motina, kai sužinojo diagnozę

Jevgenijus vienas augina pusantrų metų vaiką su Dauno sindromu. Motina atsisakė sūnaus, kai sužinojo diagnozę. Jevgenijų laiko herojumi, o jis save – normaliu tėvu, kuris myli savo Mišenką.

Jevgenijus ir Aliona susipažino 2015 metais. Po dviejų metų jie atšoko vestuves. – Gera, miela mergina,- pasakoja apie savo išrinktąją Jevgenijus. – Jaunesnė už mane 6 metais. Aš buvau įsitikinęs, kad tai mano žmogus ir laikiau savo žmona dalimi savęs.

Sprendimas susilaukti vaiko buvo apgalvotas. Tačiau man buvo baimių dėl to, kas bus toliau, ar mes išlaikysime vaiką finansiškai.
Bet daugelis mano bendraamžių tuo metu jau turėjo vaikų ir aš supratau, kad irgi noriu tapti tėvu. Tai tik laiko klausimas.

Jevgenijaus žmonai tuo metu buvo tik 25 metai, ji lengvai pakėlė nėštumą ir ruošėsi tapti mama, skaitė specialią literatūrą. Iki gimdymo mes sūnui nupirkome vežimėlį, sauskelnių, rūbų, žaislų ir kitų smulkmenų.

Jevgenijus dalyvavo gimdyme. Jis išgirdo pirmąjį vaiko riksmą, savo rankomis perkirpo virkštelę ir paėmė ant rankų rausvą kamuolėlį.
– Aš prispaudžiau jį prie krūtinės ir mano viduje viskas apsivertė,- pasakoja jis.

– Žiūriu į jo akis ir matau savo tėvą, kuris paliko mus 2016 metais. Na tikras tėtis. Gydytojai pasakė, kad vaikui gali būti Dauno sindromas. Jevgenijui tai atrodė nerealu: jie abu jauni ir sveiki, tačiau diagnozė pasitvirtino.

Alioną išrašė namo, o vaiką su pogimdyminiu plaučių uždegimu perkėlė į ligoninę. Tas dvi savaites moteris taisėsi ir nė karto neaplankė Mišenkos – taip pavadino jį tėtis. Jevgenijus kas vakarą po darbo atvažiuodavo pas vaiką, kad sūnus jaustų – jis ne vienas šiame pasaulyje, tėtis šalia.

Vieną vakarą iki Mišos išrašymo šeimoje įvyko pasitarimas. Alionos tėvas ir motina leido Jevgenijui suprasti: arba jie palieka vaiką gimdymo namuose ir gyvena toliau, arba Aliona ir Jevgenijus skiriasi. Žmona visą šį laiką sėdėjo nuošalyje ir neištarė nė žodžio. Ženia bandė įtikinti giminaičius, kad viskas ne taip blogai. Jis nieko neatsakė, tačiau suprato, kad vaiko nepaliks.

Sekantis pokalbis baigėsi tuo, kad Alioną pasiėmė tėvai. Jie atmetė visus Jevgenijaus pasiūlytus variantus. Kai tėtis parsinešė Mišenką namo iš ligoninės, mamos ten jau nebebuvo. Jie išsiskyrė. Jevgenijus prašo nesmerkti jo žmonos ir iš tiesų apie ją pasakoja tik mūsų prašymu. Aliona nuo tada nė karto nematė sūnaus, tačiau tvarkingai moka alimentus.

Kai naujagimį išrašė iš ligoninės, Jevgenijus buvo visiškai sutrikęs. Jis nežinojo nei kaip maitinti vaiką, nei kaip jį vystyti. Gerai, kad visi Mišos daiktai buvo nupirkti iš anksto. Šeimos draugai ir jų žmonos pravedė Jevgenijui trumpus kūdikių priežiūros „kursus“. Jis pasiėmė darbe atostogas ir tapo „du viename“ – ir tėčiu, ir mama sūnui.

Jevgenijus jau įprato, kad į vienišą tėvą su ypatingu vaiku kreipiamas didesnis dėmesys. Vyrai laiko jį herojumi, griebiasi už galvų tardami,esą, kaip tai sunku, aš tavo vietoje taip negalėčiau. Pats Jevgenijus nelaiko savęs herojumi. – Sūnus neprašė jo gimdyti,- sako jis. – O aš kaip tėvas turiu prisiimti atsakomybę už jį.

Kai Jevgenijus liko vienas, jis pesimistiškai žvelgė į savo šeimyninį statusą, manė, kad vargu kas norės su juo susieti savo gyvenimą.
Pasirodė kitaip: moterys kreipia į jį dėmesį, jis jų akyse – patikimas partneris. Jevgenijus neskuba nieko keisti: tegu viskas teka savo vaga. Jam svarbiausia – tai jo Mišenka.

Dabar jis žengia pirmuosius žingsnius, mokosi vaikščioti ir gerti ne tik pieną, bet ir valgyti maistą. Priešakyje vasara ir pasivaikščiojimai gryname ore.