Širdis sustojo. Gydytojų pastangos buvo veltui. Bet staiga tylą perskrodė seselės riksmas

Reanimacija…

Skauda! Kaip skauda…Neįmanoma kvėpuoti…Jaunas vyras svirduliuodamas pasiekė suoliuką skvere ir prisėdo, bandydamas atsikvėpti ir numalšinti skausmą, kuris įkaitintais ašmenimis varstė visą kūną. Tačiau jis nesitraukė, įsigrauždamas į kiekvieną ląstelę.

Vyras pabandė giliai įkvėpti , tačiau skausmas smogė dar vieną smūgį ir kūnas suglebo…Jis jau nebematė žmonių, susispietusių aplink, nebeišgirdo greitosios sirenos ir gydytojų, skubančių į pagalbą, balsų.

Šviesa…Iš kur ji? Tokia švelni ir šilta. Kur aš? Skausmo nėra. O ir kūnas toks besvoris. Vyras bandė apsidairyti, bet aplink tvyrojo lengvas rūkas. O paskui jis pamatė šunį… Didelis aviganis ėjo link jo, be garso žengdamas minkštomis letenomis. Ir vyras jį pažino! Tai buvo Grėjus.

– Sveikas, Šeimininke.
– Grėjau? Tu? Bet… kaip tu mane radai? Ir kodėl tu kalbi su manimi? Aš miegu?
– Čia visi gali kalbėti ir suprasti vienas kitą. Ne, Šeimininke, tu nemiegi. Tu miršti. O aš numiriau jau seniai.

Ten, tame kelyje, kur tu mane išmetei iš mašinos.
Ir vyras prisiminė tai, ką labai stengėsi pamiršti visus tuos metus. Tą baisų ir juodą, kas dusindavo naktimis. Išdavystę!

– Matau, kad nepamiršai…Atsimeni, kaip supykai ant manęs, senio? Kaip drebėdamas iš įsiūčio įgrūdai į mašiną ir išvežei į užmiestį? Kaip palikai mane ant kelio ir išvažiavai neatsigręždamas? Atsimeni… O juk aš nekaltas, kad pasenau ir pradėjau tave erzinti.

Šuo sunkiai atsiduso ir atsigulė.

– Grėjau, aš buvau įsitikinęs, kad tave kas nors pasiims ir tu rasi naujus namus!
– Nemeluok pats sau, Šeimininke! Taip tu raminaisi, teisindamas tai, ką padarei.

O aš… Aš ilgai bėgau paskui mašiną, tačiau nepavijau ir pamečiau pėdsaką. Sena nosis ir skaudančios letenos mane nuvylė. Tada aš nusliūkinau į ankstesnę vietą ir ėmiau laukti, kada tu grįši manęs. Aš tikėjau, kad tu būtinai grįši savo Grėjaus. Aš tikėjau tavimi ir mylėjau taip, kaip gali mylėti tik šunys!

Ir labai jaudinausi, kaip tu ten vienas, be manęs! Nėra kam atnešti šlepečių, pažadinti ryte, lyžtelėjus liežuviu, patylėti su tavimi, kai liūdna. Tačiau tu vis negrįžai. Kiekvieną dieną aš blaškiausi šalikelėje, bijodamas, kad tu nepamatysi manęs O paskui mane partrenkė mašina… Aš ne iškart numiriau ten, šalikelėje. Žinai, ko aš labiausiai norėjau tą akimirką, kai gyvybė jau ėjo iš manęs?

Pamatyti tave, išgirsti tavo balsą ir mirti, padėjus galvą tau ant kelių. Tačiau paskutinį mano atodūsį išgirdo tik šalta bala.

O žinai, juk čia mūsų tokių daug: išmestų už nepaklusnumą, sušalusių tuščiose sodybose, numarintų badu, užmuštų vardan pasitenkinimo… Jūs, žmonės, dažnai būnate žiaurūs. Ir nenorite galvoti, kad už viską reikės sumokėti!

Vyras atsiklaupė prieš šunį ant kelių. Kūną vėl pervėrė skausmas. Tačiau šis skausmas buvo nuo savo poelgio siaubo suvokimo. Dygios ašaros badė akis ir neatnešė palengvėjimo.

– Atleisk man, šunie! Atleisk!!! Šunys geba mylėti ir atleisti !Atleisk, nors aš šito ir nenusipelnau!
Senas šuo krenkšdamas priėjo prie žmogaus. Šeimininko, kurį visada mylėjo.

– Aš atleidau tau savo mirtį. O štai tau mirti dar anksti. Verk! Tavo ašaros – tavo atpirkimas. Aš paprašysiu už tave.

Šiltas liežuvis palietė skruostą, didelė letena uždengė vyro ranką.

– Sudie…

Reanimacijos skyriuje gydytojai kovojo dėl jauno vyro gyvybės. Ūminis infarktas. Tačiau visos pastangos buvo veltui. 18:30 užfiksuotas mirties laikas. Širdis sustojo… Pabaiga…

Reanimacijos tylą perskrodė medicinos sesers riksmas: „Ašara! Ant skruosto ašara!Jis verkia!“

– Adrenaliną į širdį!
– Defibriliatorių!
– Įkrova!
– Dar kartą įkrova!!!

Ištisinė linija monitoriaus ekrane suvirpėjo ir išsilenkė silpnu, tačiau tokiu gyvybingu lanku…

Po mėnesio vyras stovėjo ant klinikos slenksčio. Jis gyvas, ir net rudeninis lietus negali sugadinti sugrįžimo laimės. Jo išgelbėjimą gydytojai pavadino ne kaip kitaip, o stebuklu! Išėjęs pro ligoninės vartus, vyras neskubėdamas patraukė namų pusėn. Jis ėjo, pasinėręs į savo mintis, kai prie jo kojų atsirito purvinas ir šlapias kamuoliukas, pasirodęs esąs šunelis.

– Sveikas, mažyli! Tu kieno?
Visa šunelio išvaizda sakė, kad jis niekieno ir jam labai reikia pagalbos. Vyras pakėlė mažylį nuo žemės, įsikišo į užantį ir rūpestingai pataisė styrančią ausį.
– Einam namo… Grėjau!

Senas šuo, apsuptas lengvo balto rūko, padėjo galvą ant letenų, pavargęs atsiduso ir prisimerkė. Jis išgelbėjo žmoguje Žmogų!