„Atleisk, katyte, bet donoro tau nėra“: nežinome, kaip paaiškinti Markizei, kad negalime jai padėti

Skaudu priimti tą faktą, kad gyvūnai miršta. Dvigubai skaudu suvokti, kad žūsta gyvūnas, kurį buvo galima išgelbėti. Kai kurių žmonių manymu, nėra prasmės gelbėti benamių kačių ar šunų nuo mirties, juk jie vis tiek niekam nereikalingi. Tačiau gyvas padaras trokšta gyventi, nepriklausomai nuo to, yra šeimininkas ar nėra.

Visą savaitę mūsų komanda bando prisibelsti iki gerų širdžių. Mes talpiname pranešimus, video su prašymais padėti vargšei katytei. Markizė (katytės vardas) ir taip mažai gero matė savo gyvenime, o dabar dar ir kenčia dėl ligos. Kaip galima paaiškinti gyvūnui, kuris kankinasi, kad niekas nenori jam padėti? „Atleisk, katyte, bet nepavyko tau rasti donoro?“

Nepaisant to, katytė laikosi iš visų jėgų, stengiasi sulaukti operacijos, kurios greičiausiai nebus. Visiškos nevilties ir bejėgiškumo jausmas. Kodėl gyvenimas toks neteisingas?

Markizės tyrimai kasdien blogėja, blogėja ir jos būklė. Tik viena moteris atsiliepė į video, kuriame mes paskelbėme, kad ieškome donoro. Tačiau jos gyvūnai netinka. Tos moters katinų grupė A, o Markizės B.

Mūsų komanda apskambino daugybę klinikų didžiuosiuose Rusijos miestuose, bet ir ten neatsirado donoro Markizei. Vargšė katė jau net nebegali valgyti, o tiesiog sėdi prie dubenėlio. Gydytojai sako, kad Markizės gyvybę gali išgelbėti tik donorai – jei suskubsime. Bet ką daryti, jei donoro rasti nepavyksta?

Mes pasiruošę apmokėti visas išlaidas ir vykti į bet kokį miestą. Žinoma, mes suprantame, kad šeimininkai nenori sukelti diskomforto savo gyvūnams, bet ką daryti vargšei Markizei? Gyvūnas žūva, sulig kiekviena diena kentėdamas vis labiau. Mes labai tikimės, kad visgi pavyks rasti donorą ir išgelbėti Markizę.