Kaipgi gera būdavo, kai grįždavau namo sutemus, tempdamas paskui save rogutes
Būtent vaikystėje mes ir buvome laimingiausi, bet tada mes to nesupratome…
Su šlapiomis pirštinėmis ir sustirusiais kojų pirštais, močiutė auna man storas vilnones kojines, kurias rūpestingai sušildė ant pečiaus mano sugrįžimui.
Virtuvėje kvepia kotletais ir sausainiais, tyliai groja radijas, dvi katės miega krėsle prie lango, susisukusios lyg In ir Jan. Rytoj su rogėmis trauksime eglutės. Vakare kraustysime dėžes su žaisliukais.
Paskui Kalėdos ir dovanos! Spintoje jau paslėptos naujutėlės pačiūžos.
Dar tikiu stebuklais, bet Kalėdų Seneliu – jau nelabai.
Už lango krenta lengvas sniegas, o priešaky dvi savaitės atostogų!
Ir viskas aplink tavo, viskas tau ir dėl tavęs! Ir ši eglutė, ir sniegas, ir Kalėdos, ir net šiltos kojinės.
Tai buvo laimė. Bet kas tada tai suprato, kas galvojo apie tai?
Mūsų kasdienybėje nebuvo tokio žodžio.
Laimė…
Tai buvo įsivaizduojama kaip kažkas brandaus, kas mums nutiks, kai mes užaugsime. O vaikystė – ji ne apie tai…
