Ko gailisi senukai ant amžinybės slenksčio

1. Jie pagimdė per mažai vaikų.
„Aš dabar taip gailiuosi, kad mes tada nepagimdėme dukrai broliuko ar sesutės. Gyvenome komunaliniame, 5-iese viename kambaryje su mano tėvais. Ir aš galvojau – na kur dar vieną vaiką, kur?

Ir ta miega kampe ant skrynelės, nes lovelės net nėra kur pastatyti. O paskui vyrui skyrė tarnybinį butą. Po to – kitą, didesnį. Bet amžius jau buvo nebe tas, kad gimdyčiau.“

„Dabar galvoju – na kodėl aš nepagimdžiau netgi penkių? Juk viskas buvo: vyras geras, patikimas, „mūro siena“. Darbas buvo, vaikų darželis, mokykla, būreliai… Visus būtume užauginę, pastatę ant kojų, išleidę į gyvenimą. O mes tiesiog gyvenome kaip visi: pas visus vienas vaikas, ir pas mus tebūnie vienas“.

„Mačiau, kaip mano vyras popina šuniuką, ir pagalvojau – čia juk jo neišnaudoti tėviški jausmai. Jo meilės būtų pakakę dešimčiai, o aš jam pagimdžiau tik vieną…“

2. Jie pernelyg daug dirbo.
Antrasis punktas dažnai susijęs su pirmuoju – daugelis močiučių prisimena, kad jaunystėje negimdė iš baimės netekti darbo, kvalifikacijos, stažo. Senatvėje, atsigręždamos į nugyventą gyvenimą, jos tiesiog nesupranta, kodėl laikėsi to darbo – dažnai nekvalifikuoto, neprestižinio, nuobodaus, sunkaus, mažai apmokamo.

„30 metų išdirbau chemijos laboratorijoje. Jau link 50-ies jokios sveikatos neliko – netekau dantų, skrandis nesveikas, ginekologija. Ir kam, dabar klausiu?“

3. Jie per mažai keliavo.
Geriausių savo prisiminimų tarpe dauguma pagyvenusių žmonių įvardija keliones, žygius, išvykas.

„Atsimenu, kaip būdamos studentės važiavome į Palangą. Kokia įspūdinga buvo ta kelionė!“

„Mes visai savaitei išsiruošėme į žygį. Kokia laimė tai buvo! Pažvelkite, aš iki šiol turiu nuotraukas!“

„Prisimenu, kai atvykome pas draugus į Gruziją. Kokia mėsa mus vaišino gruzinai! Pas juos visai ne tokia mėsa, kaip pas mus parduotuvėse! Tai buvo šviežia mėsa! O dar mus vaišino naminiu vynu, chačapuriais ir vaisiais iš savo sodo.“

„Per išeigines nusprendėme važiuoti į Jūrmalą. Mes tada dar turėjome 21-ą Volgą.“

„Tais laikais buvo labai pigūs aviabilietai. Kodėl aš tada nenuskridau į Paryžių, Milaną, Barseloną? Dabar jau niekada nepamatysiu tų kraštų“.

4. Jie pirko pernelyg daug nereikalingų daiktų.
„Matai, dukrele, kilimas iki šiol suvyniotas? Prieš 30 metų jam rašiausi į eilę. Kai dalijo kilimus, vyras buvo komandiruotėje, pati ant savo kupros jį vilkau. Ir kam šiandien reikalingas tas kilimas?“

„Matote, pas mus bufete stovi vokiškas porcelianinis servizas 12 asmenų. O mes niekada iš jo negėrėme, nevalgėme. Nagi, paimkime po puodelį su lėkštute ir atsigerkime pagaliau iš jo arbatos. Ir paimkite uogienei pačius gražiausius dubenėlius“.

„Mes iš proto ėjome dėl tų daiktų, pirkome, kombinavome, stengėmės… O juk jie net nedaro gyvenimo patogesniu – atvirkščiai, jie trukdo. Na kam mes pirkome tą poliruotą sekciją?

Visą vaikystę vaikams sugadinome – „neliesk, nesubraižyk“. O geriau būtų stovėjusi čia pati paprasčiausia spinta, iš lentų sukalta, užtai vaikams būtų galima žaisti, piešti, landžioti!“

„Nusipirkau suomiškus batus už visą algą. Mes paskui visą mėnesį mitome vienomis bulvėmis, kurias močiutė iš kaimo atvežė. Ir kam? Negi kas nors ėmė mane labiau gerbti, geriau su manimi elgtis, nes pas mane batai suomiški, o pas kitus – ne?“

5. Jie per mažai bendravo su draugais, vaikais, tėvais.
„Kaip aš norėčiau dabar pamatyti savo mamytę, pabučiuoti ją, pasikalbėti! O mamos jau 20 metų nebėra su mumis. Aš žinau, kad kai nebebus manęs, mano dukra lygiai taip pat liūdės, jai lygiai taip pat truks manęs. Bet kaip jai paaiškinti tai dabar? Ji taip retai atvažiuoja!

„Geriausias mano draugas nuo jaunystės gyvena už dviejų stotelių nuo mūsų. Bet štai jau kelis metus mes kalbamės tik telefonu. Dviem neįgaliems senukams netgi dvi stotelės – neįveikiamas atstumas. O kokios anksčiau būdavo mūsų šventės! Visada dainuodavome mūsų mėgstamiausias dainas. Reikėjo dažniau susitikinėti, ne tik per šventes!“

„Pagimdžiau Sauliuką ir dviejų mėnesių atidaviau į lopšelį. Paskui – darželis, mokykla su prailginta grupe… Vasarą – stovykla. Kartą vakare grįžau namo ir supratau – ten gyvena svetimas, visiškai man nepažįstamas 15-metis žmogus“.

6. Jie per mažai mokėsi.
„Na kodėl aš nestojau į institutą, apsiribojau tik technikumu? Juk galėjau lengvai gauti aukštąjį išsilavinimą. O visi kalbėjo: kur tau, jau 25 metai, nagi dirbk, gana jau studentauti“.

„Ir kas gi man trukdė gerai išmokti vokiečių kalbą? Juk kiek metų pragyvenau Vokietijoje su vyru-kariškiu, o prisimenu tik „auf Wiedersehen“.

„Kiek mažai knygų aš skaičiau! Vis reikalai, reikalai. Matote, kokia didžiulė mūsų biblioteka, o daugumos šių knygų aš niekada neatsiverčiau. Nežinau, kas ten po viršeliais“.