“Nusukdavau akis, kai jis rankomis savo kojas kilnodavo“. Mama neleido man susitikinėti su neįgaliuoju

Viskas prasidėjo nuo paslaptingo skambučio.

Man 15 metų ir ragelyje girdžiu kerintį vyro balsą:

– Aš kasdien matau pro langą, kaip tu eini pro mano namą į mokyklą ir atgal.

Jis sakė man komplimentus ir keistus dalykus:

– Jei galėčiau, su džiaugsmu pasitikčiau tave ir lydėčiau.

Neuždavinėjau jam klausimų, todėl kad jis tai sakė tariamąja nuosaka. O savyje atsakymo aš neradau.

Mintimis rikiavau visus namus, pro kuriuos einu į mokyklą, ir prisiminiau, kas ten gyvena. O jei nežinojau, klausiau mamos. Taip išsiaiškinau, kad viename name mano kelyje gyvena 25 metų vyriškis Romanas. Mama papasakojo, kad prieš 7 metus Romanas susižeidė stuburą ir nebegali vaikščioti.

Nejaugi tai jis… Daugiau variantų nebuvo. Tuo metu jaunuolis toliau man skambino. Mes ilgai kalbėdavomės, aš įsimylėjau jo balsą, man buvo įdomu su juo šnekučiuotis. Jis deklamavo man savo eilėraščius. Tiesą sakant, gerus eilėraščius.

Mano ilgi telefoniniai pokalbiai neliko nepastebėti ir aš prisipažinau mamai, kad bendrauju su tuo pačiu Romanu.

Mama sureagavo ramiai. Papasakojo, kad Romanas susižeidė nugarą, susimušęs dėl merginos. Kad jis turi daug draugų, kurie atvažiuoja ir vežasi jį į svečius ar vakarėlius. Kad neseniai jis neteko tėvų ir gyvena dviese su jaunesniuoju broliu – moksleiviu.

Kartą Romanas pakvietė mane susitikti. Jis pasakė, kad lauks manęs ant suoliuko prie namo. Ėjau apmirusia širdimi. Neįsivaizdavau, ką man teks pamatyti.
Ant suoliuko manęs laukė labai simpatiškas ir labai žilas jaunas vyriškis. Šalia, atremti į tvorą, stovėjo jo ramentai. Jie lyg neturėjo jokio ryšio su šiuo žydinčiu vaikinu stipriomis rankomis. Atsargiai prisėdau šalia. Jis šypsojosi ir juokavo, bandydamas išsklaidyti įtampą. Nukreipdavau akis, kai jis rankomis perstatydavo savo judėjimo netekusias kojas ar užkeldavo vieną ant kitos.

Kai atsisveikinome, jis liko sėdėti, kol aš nenuėjau.

Paskui buvo dar susitikimų vietose, kur nedaug žmonių. Pamačiau, kaip jis juda su ramentais, perkeldamas abi kojas. Pamačiau, kaip kinko arklį ir įšoka į vežimą. Jis pakeitė jam neįgaliojo vežimėlį. Mes važinėjome šiuo vežimu laukais ar tiesiog sėdėjome šalia pamiškėje.

Paskui viską sužinojo mama! O tai buvo! Ji pasakė, kad draudžia man su juo susitikinėti, kad ši draugystė gali blogai baigtis.
Žinoma, ji bijojo, kad mūsų draugystė baigsis meile. Aš ją suprantu.

Karčiai verkiau ir galvojau, ką man daryti. O Roma paprasčiausiai daugiau man nepaskambino ir niekur nepakvietė. Jis pats išsprendė šią problemą.
Dabar aš įtariu, kad tuo pasirūpino mano mama.

Paskui sužinojau, kad aš ne pirmoji mergina, kuriai uždraudė su juo susitikinėti.

O prisiminkite, kiek internete laimingų vestuvių fotografijų, kuriose vienas iš partnerių neįgaliojo vežimėlyje. Visi žavisi šių jaunuolių meile. Bet kas išties slypi už šių nuotraukų? Ar viskas taip gražu pas šias poras?

Ar jiems teko atsispirti rūpestingiems giminaičiams? Ar jie laimingi?

Romanas išėjo iš gyvenimo 40-ies. Apvesdino jaunėlį brolį ir pastaraisiais metais gyveno vienas.

O aš tada gyvenau jau toli ir buvau ištekėjusi.