Mano biologinis tėvas nepaliko gyvenime didesnio pėdsako, išskyrus mano nežmonišką grožį ir bjaurų charakterį
Mama mane augino viena ir darė tai taip virtuoziškai, kad aš visada gyvenau tvirtai įsitikinusi, kad mergaitė pilnai gali užaugti ir be tėvo. Ir tik kartais vakarais aš matydavau, kaip mama viena verkia virtuvėje ir kaip sunku jai be vyriškio.
„Iš kur jam rastis, dukrele? Man jau šešta dešimtis. Visi geri jau seniai išgraibstyti.“ Ir Kalėdų senelio reguliariai prašydavau vyro savo mamai.
Ir štai galiausiai aš užaugau ir palikau namus, mama su palengvėjimu atsikvėpė ir nutiko stebuklas.
Ji sutiko jį. Profesorius, geras ir rūpestingas. 58-erių ji vėl ištekėjo. Tais pačiais metais kaip ir aš. Ji taip priešinosi toms vestuvėms – kam, galima paprasčiausiai gyventi kartu. O jis reikalavo. Su dvaru ir krūva svečių. Gražios buvo vestuvės.
Kartu jie pragyveno 20 metų. 20 nuostabių metų. Mama su juo buvo labai laiminga. Jis puikiai vairavo mašiną ir motociklą, viską galėjo sutaisyti savarankiškai ir nuolat kažką išradinėjo.
O mama siuvo jam liemenes. Žinote, tokias juokingas liemenes su krūva kišenių raktams, atsuktuvams ir visai reikalingai smulkmei. Jis galėjo viską. Ir komplimentą tokį suregzti, kad šypsena bus iki ausų, ir traktorių sodybai surinkti. Jis žaidė su mano vaikais ir jie vadino jį seneliu, ir jei gyvenime aš galiu kažką pavadinti tėčiu, tai tik jį. Mano kalėdinė dovana, mano pasakiškasis antrasis tėtis, atsiradęs man jau suaugus.
Jis mirė 86 metų. Per laidotuves buvo tiek daug žmonių, šitiek gerų žodžių buvo pasakyta apie jį. O aš stovėjau, žiūrėjau į jį ir galvojau, kiek daug nespėjau jam pasakyti, o taip gaila…
O po 2 metų mes su visa šeima buvome Sardinijoje. Begaliniai ilgas Olbijos oro uostas su laiptais pačiame gale. Žengiau du žingsnius tais laiptais link įlaipinimo ir kažkodėl atsisukau.
Ir už 5 metrų pamačiau jį. Jis ėjo nuo manęs tame oro uoste. Jo figūra, jo plaukai, jo eisena. Ir net liemenė, pasiūta mamos, irgi jo. Ir net atsuktuvas toje liemenėje. Stovėjau kaip įkasta ir bijojau sujudėti. Man taip norėjosi surikti per visą oro uostą „Gediminai!“, tačiau bijojau, kad jis atsisuks ir stebuklas išsisklaidys.
Už nugaros mane tampė vyras ir vaikai, padaviau jiems įlaipinimo bilietus ir pasakiau, kad eitų be manęs, o pati žiūrėjau, kaip jis tolo. Lėtai lėtai, per visą oro uostą. O aš stovėjau ant laiptų ir kalbėjausi su juo. „Mes taip ilgimės tavęs, Gediminai, visi mes“.
20 minučių su juo man buvo duota dar kartą. Jo rankos, jo pečiai, lėtai žengiančios kojos. Aplink lakstė minios žmonių, o aš mačiau tik tai, kaip jis ėjo. Lėtai, bet labai ryžtingai. Jis visada taip vaikščiojo. Todėl, kad visada turėjo reikalų. Toks artimas, toks mylimas mano antrasis tėtis karštoje saloje šalies, kurioje niekada nebuvo. O pačioje oro uosto pabaigoje, tapęs beveik taškeliu, jis atsisuko ir pamojavo man. Ir aš jam pamojavau. Ir jo nebesimatė. Jis išėjo.
„Atsisveikinau su seneliu“,- pasakiau nustebusiems vaikams. Atsisveikinau, pasikalbėjau. Ačiū aukštesnėms jėgoms už tas 20 minučių.
