Kadaise vaikystėje močiutė pasakė: „Žinai, o juk laimė būna skirtinga“. Pagalvojau, na kas per kvailystės…
Laimė – tai juk laimė. Tai kai viskas idealiai gerai. Absoliučiai viskas. Ir tik dabar, bėgant metams, aš pradedu ją suprasti.
Laimė neabsoliuti. Laimė sąlygota.
Laimė – tai kai neskauda.
Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapną.
Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.
Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.
Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.
Laimė – kai sieloje ramybė.
Laimė – kai tu turi rytą.
Laimė – kai tau skambina šiaip sau.
Laimė – tai tiesiog kai nėra nelaimės.
Laimė, jos iš tiesų taip daug, o mes jos vis laukiam ir laukiam, nežinodami, kad ji būna skirtinga…