Močiutė visada dėdavo ant palangės bent žolelę stiklinėje, bent šakelę, bent svogūną… Ir štai kodėl…
Ir viskas augo…
Ji mikliai sukiodavosi virtuvėje, sudžiuvusi, žila, spėdama žaibiškai sukapoti kopūstą, užraugti juodos duonos girą, išdarinėti vištą… Ir dar dainuodavo…
Tačiau kartais imdavo į rankas stiklinę su žolele ir ilgai žiūrėdavo į ją…
Kai paklausiau, kodėl ji taip mėgsta tai daryti, močiutė atsakė paprastai:
– Aš taip semiuosi gyvybinių jėgų…
Matau gėlytę, žolytę, žalią svogūno laišką ir siekiu, kaip ir jie, sugauti savo šviesos gabalėlį…
Šviesos gabalėlį, keliantį aukštyn trapią žolelę…
Taip surėdytas gyvenimas…
Siekite šviesos…
Visada…