Bijau kur nors kviesti vyro tėvus, nes jie elgiasi tiesiog siaubingai

Mano vyro tėvai elgiasi siaubingai per visas šventes. Būtent todėl vengiu juos kviesti išvis. Man nereikia nemalonumų ir aš nenoriu gadintis sau švenčių. O vyras ant manęs pyksta ir pučiasi. Sako, kad tai visgi jo tėvai. Aš tai suprantu, tačiau nieko pakeisti negaliu.

Vyro tėvai – geri žmonės, negodūs. Bet štai elgtis jie visiškai nemoka. Nereikia galvoti, kad aš kažkokia aristokratė ir prašau iš žmonių kažko neįmanomo. Ne! Bet visi mūsų pažįstami ir mano tėvai galvoja, kad vyro tėvai visiškai nemoka elgtis.

Viskas prasidėjo nuo pažinties su vyro tėvais jau prieš pat vestuves. Mes tada gyvenome labai nedideliame bute. Mano tėvai pradėjo pas save remontą, o vyro tėvai gyvena už miesto, todėl nusprendėme, kad visiems bus patogiau, jei mes susirinksime restorane. Taip ir padarėme.

Nuo tada praėjo jau 3 metai. Bet aš iki šiol negaliu to pamiršti. Mano būsimi uošviai elgėsi tiesiog siaubingai. Restorane visi į mus žiūrėjo kaip į laukinius. Būsimas mano šešuras gėrė tol, kol nebepastovėjo ant kojų. Jis šūkavo, paskui ėmė garsiai pasakoti nepadorius anekdotus.

Pats iš jų garsiai juokėsi ir pastoviai raugėjo. O anyta prisigėrė tiek degtinės, kad užmigo tiesiog padėjusi galvą į salotų lėkštę. Tai buvo nenusakomas vaizdas. Maniau, kad tiesiog sudegsiu iš gėdos dėl vyro tėvų: man buvo gėda ir prieš savo tėvus, ir prieš kitus žmones, atėjusius į restoraną gražiai pailsėti. O čia…

O paskui vyras pasakė, kad šiaip jau jo tėvai mažai geria. Paprasčiausiai jie jaudinosi ir todėl taip elgėsi. Pažadėjo, kad daugiau tai nepasikartos. Patikėjau juo, patikėjau, kad tai nesusipratimas ir atsitiktinumas.

Tačiau nemalonios nuosėdos man vis tiek liko širdyje.

Dabar papasakosiu, kaip vyro tėvai sugadino mums vestuves.

Uošviai prisigėrė iškart po susirašymo ir iškart ėmė elgtis tiesiog siaubingai. Viskas prasidėjo, kai mes važinėjomės po miestą, kad pasidarytume fotografijas prie mūsų miesto įžymybių.

Šešuras ėmė šlapintis šalia paminklo, kuo šokiravo visus mūsų svečius. O anyta puolė mano draugę, nes jai pasirodė, kad ši negerai pažiūrėjo į mano vyrą. Teko įsikišti ir skirti jas. To aš, žinoma, nesitikėjau.

Tačiau restorane pasidarė išvis linksma. Šešuras susimušė su piršliu dėl mikrofono: piršlys neleido jam dainuoti į mikrofoną nešvankių dainuškų. Anyta pastoviai barė oficiantus: jos manymu, jie dirbo „kaip miegančios musės“.

Kai uošviai prisigėrė iki žemės graibymo, nusprendėme iškviesti jiems taksi ir išsiųsti namo. Tik štai nė vienas taksistas nepanoro vežti jų namo ir tai suprantama – juk jie buvo tiesiog siaubingos būklės.

Teko kviesti vyro draugą, kad parvežtų jo tėvus namo.

Žodžiu, vestuvių dienos mes su vyru nepamiršime niekada! Tikrai! Čia jau jo tėvai pasistengė iš visos širdies!

Paskui vyro tėvai skambino, atsiprašinėjo. Bet kas iš to? Vestuves juk mums jie jau sugadino.

Nuo tada mano tėvai prisibijo mano vyro: jie galvoja, kad jis toks pat, kaip ir jo tėvai. Tačiau mano vyras visiškai kitoks. Jis net jei truputį išgeria, niekada neleidžia sau taip elgtis. O štai vyro tėvai nors truputį išgėrę nutrūksta nuo grandinės.

Tėtis kategoriškai atsisako bendrauti su svotais, mama irgi. O ir aš nedegu noru bendrauti su vyro tėvais.

Bendrauju su jais telefonu, netrukdau ir nedraudžiu vyrui pas juos važiuoti. Pas vyro tėvus aš nevažiuoju. Nenoriu. Sakau, kad toli.

Ir per šventes nekviečiu jų pas mus į svečius. Savo tėvus kviečiu, kartais mes patys važiuojame pas juos į svečius. O vyras ant manęs labai pyksta. Sako, kad mes viena šeima ir jo tėvus irgi reikia kviestis pas mus per šventes. Bet aš to nenoriu. Vyras sako, kad tai nebepasikartos.

Bet aš juk pamenu, ką jis žadėjo dar po pažinties su tėvais. O jie įsigudrino sugadinti mums vestuves.

Noriu, kad šventės praeitų gerai, o ne bijoti, ką iškrės vyro tėvai. Vyras mano, kad aš susidariau išankstinę nuomonę apie jo tėvus. Sako, kad jų negerbiu.

Gerbiu juos, bet nenoriu švęsti su jais jokių švenčių.
Šventė turi būti visiems, o ne tik mano vyro tėvams…