Vėliau paaiškėjo, kad jei aš pasiliksiu mažylę, jis tiesiog negyvens su manimi

Mano dukrelė Viktorija gimė su krūva baisių diagnozių dėl netinkamų gydytojų veiksmų. Nors mažylė turėjo visus šansus ateiti į pasaulį visiškai sveika: ji turėjo puikius duomenis – 3 kg svorį ir 52 cm ūgį.

Viskas pasisuko ne taip dėl neįtikėtinai sunkaus gimdymo. Turbūt kažkuriuo momentu visas personalas buvo įsitikinęs, kad teks gelbėti kažkurį vieną – arba mane, arba vaiką. Galiausiai visą dėmesį gydytojai sukoncentravo ties gyvybės išsaugojimu, negalvodami apie kitus faktorius.

Vika gimė su hipoksija. Eigoje prie jos prisidėjo ir hidrocefalija, ir cerebrinis paralyžius.

Tuo momentu aš net nežinojau, kaip reaguoti į šią naujieną. Buvo pernelyg baisu. Po kelių valandų, tebebūdama vis tokiame pačiame siaube be prošvaisčių,stebėjau, kaip dukra guli po plaučių ventiliavimo aparatu, negalėdama kvėpuoti savarankiškai, visai mažytė ir silpna.

Miglotai pamenu, kaip beviltiškai tada verkiau. Gydytojai bandė mane nuraminti, tačiau darė tik blogiau – tvirtino, kad vaiko man geriau atsisakyti. Tikėdamasi kokio nors palaikymo iš vyro, aš baisiai nusivyliau, kai jis po ilgos tylos sutiko su niūriu medikų verdiktu.

Vėliau paaiškėjo, kad jei aš pasiliksiu mažylę, kaip ir ruošiausi daryti, jis tiesiog su manimi negyvens. Vyrui elementariai pritrūko drąsos, būtinos ligotos dukrelės auginimui. Jis metė mane tiesiog ten, ligoninėje, iš kur paskui pasiėmiau vaiką visiškai viena.

Gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Visą laiką skyriau mažajai Vikai – kalbėdavau su ja, kažką pasakodavau, įsivaizduodama, kad ji mane supranta. Mes su ja pastoviai vaikščiojome po ligonines, lankėme pačius įvairiausius specialistus, tačiau padėti galėjo tik mokamas, labai brangus gydymas… O pinigų nebuvo visai.

Bejėgiškumo suvokimas ir nesugebėjimas kažkaip padėti mažylei vertė mane galvoti apie blogiausią, tačiau greitą išeitį.

Su laiku gyvenimas pasidarė paprastesnis. Sugebėjau rasti gerus gydytojus ir pradėti dukrai būtiną gydymą. Tačiau čia viskas nesibaigė. Kartą pas mus atėjo vyriškis… Maniau, kad tai vienas kaimynų – atnešė pinigų ar maisto…

Jis ir atnešė – iškart 10000 eurų. Pasirodo, šis žmogus visada norėjo vaiko, tačiau jam su žmona taip ir nesigavo ir toji jį metė.

Jis atėjo dar. Kaskart džiugiai bendraudavo su Vika, kruopščiai ir švelniai imdavo ją ant rankų, kalbindavo… Jam buvo nesvarbu, kad ji ne tokia, kaip kiti vaikai, kad ji serga.

Netrukus mes su tuo vyriškiu apsigyvenome kartu. Tarp mūsų įsiplieskė nuoširdus ryškus jausmas. Dabar vėl turėjau pilną šeimą…

Jis padarė mano gyvenimą išties prabangiu: aš ėmiau daug keliauti, pamačiau įvairius miestus ir galėjau neprisiminti praeities siaubų. Vikai buvo suteiktas geriausias gydymas. Ją gydėme ilgai ir galiausiai ji ėmė gyventi kaip pats paprasčiausias sveikas vaikas.

Nuo tada praėjo daug metų – mes kaip ir anksčiau mylime vienas kitą ir esame absoliučiai laimingi. Vika daug pasiekė sporte. Žinoma, nuo jos ligos nėra visiško išsigelbėjimo, tačiau dukra visgi gali gyventi pilnavertiškai.

Mums gimė dar vienas vaikas – berniukas, vardu Visvaldas, kuris dabar jau beveik suaugęs. Ir aš puikiai suprantu, kad iki viso to mus atvedė mokėjimas kovoti, rasti savyje jėgų gyventi net pačią tamsiausią valandą.

Visada mylėjau savo artimuosius, tikėjau, kad pasaulyje yra laimė ir todėl ji iš tiesų atėjo.