Dukra įkalbėjo išeiti į pensiją, kad sėdėčiau su anūku, žadėjo padėti pinigais, o dabar sako, kad patiems trūksta

Dukra pyksta ant manęs, kad neatsižvelgiu į jų padėtį, nors tai aš turėčiau pykti. Ji įkalbėjo mane išeiti į pensiją, palikus darbą, kad sėdėčiau su anūku. Žadėjo padėti pinigais, padėjo 3 mėnesius, paskui skėsčiojo rankomis, sakė, kad patiems neužtenka. O ką man dabar daryti?

Dukra pagimdė praeitais metais. Anūkas buvo ilgai lauktas, tačiau pasiruošti jo atėjimui jaunieji nespėjo. Kol dukra dirbo, dar kažkaip laikėsi, o kai išėjo vaiko priežiūros atostogų, prasidėjo problemos. Bandžiau padėti, tačiau pavykdavo nedaug. Liūto dalis išeidavo paskolos apmokėjimui.

Tada dukra atėjo pasikalbėti. Pasakė, kad nori išeiti į darbą, nes situacija sunki. Tačiau vaikas dar visai mažas, todėl reikia, kad kas nors jį prižiūrėtų. Pinigų auklei jie neturi, o auklės už tokius mažylius prašo labai brangiai, kas nenuostabu, juk tokia atsakomybė.

Tačiau dukra rado išeitį. Pagal jos planą aš turėjau išeiti iš darbo, juk pensijai aš jau išdirbau, kad sėdėčiau su anūku. O jie su vyru padės man finansiškai, kadangi supranta, kad aš dirbu ne iš savo užgaidos, bet kad pinigų normaliam gyvenimui neužtenka. Mano pensija nedidelė, o komunaliniai kainuoja brangiai, dar reikia prasimaitinti, apsirengti, nusipirkti vaistų, kurie irgi nepigūs.

– Na tu suprask, mes neturime pinigų auklei, iš gatvės žmogaus nepaimsi, o auklė su geromis rekomendacijomis užsiprašys tiek, kad man pigiau bus likti dekrete. O tu jau pensiją gauni, o ir mes padėsime. Vis tiek ekonomiškiau išeis.

Susimąsčiau. Materialiai priklausyti nuo kažko aš nepratusi, o čia teks kliautis kitais žmonėmis, tegu ir tikra dukra. Tačiau ir jų situacija nelengva. Mano materialinė pagalba – lašas jūroje, dukra uždirba žymiai daugiau, todėl logiška, jei ji išeis į darbą, o aš sėdėsiu su anūku.

Atlikusi šią nesudėtingą analizę, sutikau. Mes susitarėme, kad dukra su žentu apmokės man komunalinius ir kartą per savaitę atveš maisto. Man daug nereikia, tačiau mano pensija pagrinde išeina ant vaistų, aš juk nejaunėju.

Taip ir sutarėme. Dukra džiugiai pažadėjo, kad man išvis nereikės dėl nieko nerimauti, anūką man atveš ir pasiims, kaip ir viską, kas būtina mažyliui. Planavome pradėti nuo kitos savaitės, tačiau aš nespėjau išeiti iš darbo ir viskas užsitęsė.

Per mėnesį mums pavyko viską suderinti – aš nusėdau namuose, dukra išėjo į darbą, pradėjome tokį gyvenimo būdą. Žinoma, su mažyliu buvo sunku. Tekdavo ilgai nešioti jį ant rankų, kad neverktų, vakarais net skaudėdavo nugarą ir rankas. Tačiau nebuvo kas daryti.

3 mėnesius dukra su žentu tvarkingai pildė savo sutarties sąlygas, apmokėdami mano kvitus ir atveždami maisto. Jokių delikatesų man nereikėjo – daržovės sriubai, kruopos, makaronai, vištiena, pienas. Kartais kokių sausainių prie arbatos. Ne pačios didžiausios išlaidos, aš juk irgi nesuįžūlėjau. Pati nusipirkdavau sūrio, kartais vaisių ir saldainių. Man užtekdavo.

O paskui dukra pasakė, kad šį mėnesį negali sumokėti mano komunalinių. Vyrui neišmokėjo premijos, todėl patiems tenka veržtis diržus. Ji prisiekė, kad apmokės sekantį mėnesį kartu su skola, tačiau aš nenorėjau kaupti skolų, todėl susispaudžiau ir apmokėjau pati. Vaisius, saldainius ir sūrį teko pamiršti, bet kam dabar lengva.

Tačiau antrą mėnesį pasikartojo ta pati istorija. Vėl kažkoks force majeur, vėl negalės apmokėti mano komunalinių. Ačiū, kad bent maitina. Jaučiausi bjauriai, lyg prašyčiau išmaldos. Vėl pati apsimokėjau komunalinius, nors dukra ir sakė, kad jau sekantį mėnesį viską man atlygins.

Žodžiai taip ir liko žodžiais. Trečias mėnuo vėl ne pagal planą. Aš jau atvirai pykau, mane visa ši situacija smarkiai nervino. Nusprendžiau pasikalbėti su dukra, kad taip negalima, mes buvome sutarę kitaip. Tačiau ji skėsčiojo rankomis, kad kol kas niekuo padėti negali.
– Na bus skola už komunalinius, niekas dėl to nenumirė, vėliau apmokėsime,- ramiai atsakė ji.

– Nebus skolos. Aš iš kailio išsinersiu, bet apmokėsiu, to dar betrūko – būti skolingai. Kad man paskui atjungtų vandenį ir elektrą?

– Na ko tu kaip maža, niekas tau nieko už 2-3 mėnesius neatjungs,- susiraukė dukra. – Gali mokėti – mokėk, mes paskui tau kompensuosime.

Aš pasipiktinau, kad šios išlaidos ženkliai jaučiasi mano biudžete, man tenka taupyti, kad išgyvenčiau iki kitos pensijos. Tačiau aš savo sutarties dalį vykdau – netgi jei nelabai gerai jaučiuosi, vis tiek sėdžiu su anūku. Tačiau jei jie negali vykdyti savosios, man teks išeiti į darbą, o anūko prižiūrėti nepavyks.

Dukra įsiplieskė ir pareiškė, kad aš neišdrįsiu taip su jais pasielgti. O kaip aš turiu elgtis? Mes susitarėme, aš išėjau iš darbo, kuriame gaudavau pakankamai, kad neprašyčiau jų pagalbos, dabar priversta visko atsisakyti, sėdėti su mažyliu ir klausytis jų pasiteisinimų.

Man buvo pareikšta, kad jei taip pasielgsiu, galiu pamiršti, kad turiu anūką ir dukrą. Tai mane tiesiog suglumino. Tai suaugę vaikai turi padėti tėvams, o ne senukai nertis iš kailio ir prisitaikyti. Pareikalavau, kad dukra atsiprašytų už savo žodžius, tačiau ji pasakė, kad jai nėra už ką atsiprašinėti, o aš turiu apmąstyti savo elgesį.

Aš kol kas negaliu nuspręsti, ką daryti toliau. Toliau sėdėti su anūku ir spaustis visame kame, nes nėra vilčių, kad dukra išpildys savo pažadus, arba ieškotis darbo, tačiau tada netekti šeimos.