Kodėl šiuolaikiniai vaikai visiškai neturi pareigų?

Dar Froidas sakė, kad mūsų laimei reikia dviejų dalykų: meilės ir darbo. Ir jei dėl meilės viskas daugmaž aišku, tai darbas apaugo kažkokiais keistais mitais. Ir kad darbas turi būti tik malonumas, ir kad darbo procesas kur kas svarbesnis už rezultatą.

O ką bekalbėti apie pareigas!

Šiuolaikiniai suaugusieji mano, kad auklėjimas, taisyklių laikymasis = asmens teisių pažeidimas. Betgi Dieve, kokia tai nesąmonė! Jūs auklėjate vaikus jų pačių naudai. O ne dėl aplinkinių naudos.

Aplinkiniai, jeigu ką, gali atsakyti į neišauklėjimą. Ir gerai, jei paprasčiausiai nueis ir nustos bendrauti su jūsų vaikeliuku. O juk gali sureaguoti ir visai netolerantiškai.

Pavadinti sovietinę vaikystę „nerūpestinga“ gali tik tas, kuris niekada nebuvo sovietiniu vaiku. Nepolitikuosime, o pažvelgsime į paprasto žmogaus buitį.

Sovietiniai vaikai turėjo pareigas. Ir svarbiausia, suaugusieji niekada nevykdė vaikiškų pareigų už vaikus. Ruošti pamokas kartu? Tik jei kažko nesupranta, padėti. Vaikas negali pasišildyti maisto? Nebent sunkiai persišaldęs su aukšta temperatūra.
Pasidalinsiu savo istorija.

Man buvo 13 metų, kai šeimoje sukūriau tradiciją: kartą savaitėje aš savarankiškai kepiau tortą. Tai reiškia: rasti receptą (ir ne internete!), patikrinti, ar yra produktų. Jei jų nėra – nueiti ir nupirkti, iš anksto suderinus su tėvais. Bet niekada: „maaa-maaa, nueik, nupirk man…“ Manęs nebūtų supratę.

Savarankiškas tešlos paruošimas, įdaro, jei reikia. Aš lengvai susitvarkydavau su dubenėliais, šluotelėmis, prikaistuviais. Plikytas kremas – prašom. Mielinė tešla – jokių klausimų.

Galbūt mano pyragaičiai ir tortukai nebuvo idealūs. Ir suaugusiai šeimininkei jie gautųsi skanesni. Tačiau mano kulinarinio meno kūriniai buvo suvalgomi greitai ir su malonumu.

Po gaminimo aš plaudavau visus indus, kriauklę, virtuvės stalą. Rankomis, jokių indaplovių. Juk negersi arbatos nešvarioje virtuvėje! Visas tortų gamybos ir tvarkymosi procesas buvo mano, 13-metės mergaitės.

Tai nebuvo nei žygdarbis, nei pastangos, vertos ypatingo požiūrio. Beveik visos mano bendraamžės draugės su malonumu burdavo prie viryklės. O šiandien toks noras vertas televizijos šou ir sukelia nuostabos traukulius ir egzaltuotą susižavėjimą. Nieko sau, 13-metis gamina! Genijus ir vunderkindas.

Tiesą sakant, nemanau, kad nostalgiją praėjusiems laikams įtakoja nerūpestingos vaikystės ilgesys. Priežastimi gali būti kas tik nori, tik ne nerūpestingumas. Šiuolaikinė vaikystė kur kas nerūpestingesnė. Ir logiškiau būtų sielvartauti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tu esi suaugęs.

Pas mane į priėmimą dažnai ateina paaugliai, kurie namuose neturi jokių(!) pareigų. 16-metis vaikinas neišneša šiukšlių, nevedžioja šuns. Negali pasišildyti maisto mikrobangų krosnelėje.

Kartą jo mama, kuri atėjo pas mane atskirai, sutrumpino priėmimo laiką, nes vėlavo namo – laiku pamaitinti sūnų. Jis, matote, pats nepasišildo – sunku teisingai nustatyti režimą. O jei ji negrįš, sūnus paprasčiausiai užsisakys picą, o tai nesveika.

Visos šeimos taisyklės sukurtos pagal sūnaus norus. Tačiau net pagal šias taisykles sūnus nesugeba gyventi. Nors aš nesistebiu. Šiandien ant kiekvieno kampo lozungas: sėkmingas žmogus visada laužo taisykles!

Taisyklių laužymas – tiesiog kažkoks privalumas.

Juokinga! Nuo taisyklių laikymosi priklauso suaugusiojo gyvenimo sėkmė. Kadangi visur – ir ypač versle – reikia žaisti pagal taisykles.
Pralaimėti irgi reikia pagal taisykles.

Pažeidinėjančių taisykles ir laiminčių – vienas iš 100000000. Ir apie juos rašo knygas. Nuslėpdami didžiąją dalį informacijos. Kas saugojo, kol pažeidinėjo, kas padėjo. Priešingu atveju knyga bus neįdomi. O taip – gryna intriga. Jis pažeidinėjo taisykles, jis laimėjo.

Ir nutylėta tai, kad taisyklės buvo pažeistos protingai. Kad ignoruotum taisykles, reikia mokėti jų laikytis. Ir laužyti taisykles genijams leidžiama tik serialuose.

Daktaras Hausas iš taip pat pavadinto serialo taisykles laužė: nedėvėjo gydytojo chalato, gąsdino pacientus, atvirai erzino vyr.gydytoją.

Tačiau nė vienas vyriausiasis gydytojas – išskyrus serialinį, žinoma – nepakęs tokių išsišokimų. Sukelti grėsmę visos ligoninės darbui dėl vieno gydytojo, tegu ir genialaus?! Tik serialuose, gyvenime – niekada.

Taisyklių nesilaikymas – kaip muzikinė improvizacija. Kad gerai improvizuotum, reikia išmokti klasikinio grojimo pagrindus. Turi būti gera mokykla. Kitaip gausis ne improvizacija, o kakofonija.

Šiuolaikinė visuomenė, deja, skatina infantilias asmenybes. Kurios be pabaigos „nepasiruošusios“. Nepasiruošusios gerai mokytis. Jos gali daryti tai tik tam tikromis aplinkybėmis. Nepasiruošusios prisiimti atsakomybės, kurti bendros ateities.

Pas daugumą šiuolaikinių vaikų ne gyvenimas, o begalinis ruošimasis kažkam. Paskui, suaugę, jie taip pat pasirodo esą nepasiruošę: kurti šeimą, daug dirbti, siekti tikslų.

O kokios buvo jūsų pareigos vaikystėje?