Anyta neapskaičiavo jėgų ir užsodino visą daržą, todėl mūsų šeima liko be atostogų
Prieš daug metų mano uošviams iš tėvų liko sodyba, esanti gražioje vietovėje. Didelis sklypas su prižiūrėtu mediniu namu, šalia gražus ežeras ir miškas su grybais bei uogomis.
Po išėjimo į pensiją vyro tėvai planuoja visą sezoną gyventi ten, grįžtant į miestą tik žiemai.
Anyta visą gyvenimą pradirbo buhaltere, pastaruosius 20 metų – vyriausia. Ir dažnai skundėsi, kad jai patinka terliotis su žeme ir augalais, tačiau mėgstamam hobiui laiko katastrofiškai trūksta.
Tačiau sodyboje visgi buvo gėlynas ir nedidelė daržovių lysvė. Tačiau viskas pasikeitė anytai išėjus į pensiją.
Energinga ir nepratusi sėdėti be darbo vyro mama nusprendė pagaliau įgyvendinti savo seną svajonę. Užsodinti savo sklype didelį daržą ir užsiimti derliaus auginimu.
Dabar visas kambarys uošvių bute buvo užimtas stiklainiais ir dėžutėmis su įvairiausiais sodinukais. Anyta nusipirko specialų fitošviestuvą, įvairių sėklų, krūvą visokiausios įrangos ir nekantriai laukė sezono pradžios.
Pirmąkart po žiemos mes su vyru ir sūneliu atvažiavome į sodą balandį. Ir nustebome ten įvykusiomis permainomis. Mūsų toli gražu nemažo sklypo liūto dalis buvo perkasta ir netgi dalinai užsėta.
Oho! Nieko sau užmojis! Pažvelgiau į savo apkūnią anytą su ligota širdimi ir pastoviu dusuliu ir abejodama paklausiau:
– O jums nebus sunku apdirbti tokį didelį daržą?
Į ką anyta nerūpestingai numojo ranka:
– Mes juk pensijoje, laiko daug. Susidorosime! Jei ką, ir jūs truputį pagelbėsite.
Apžvelgusi būsimos plantacijos mastą, nustebau:
– O kam mums tiek daržovių?! Jei viskas išaugs, penkiese tikrai nesuvalgysime.
Vyro mama pasakė, kad perteklių galima perdirbti. Na arba parduoti. Tiek to, jai geriau žinoti.
Po mėnesio kiekvienas išpurentos žemės lopinėlis buvo užsodintas. Ir labai greitai pasidarė aišku, kad anyta aiškiai pasikarščiavo.
Visą šitą augalijos gausą reikėjo laistyti, ravėti, tręšti, paramstyti, apdoroti nuo ligų ir kenkėjų ir t.t. Du nebejauni žmonės vargiai spėjo susidoroti su tokiu darbo kiekiu.
Birželio pabaigoje šešuras patyrė insultą. Jam paralyžiavo dešinę kūno pusę ir vietoje padėjėjo anyta turėjo ligonį, reikalaujantį pastovios priežiūros. Na o jos svajonių daržas sparčiai apaugo piktžolėmis ir nyko akyse.
Kartą vyro mama paskambino mums ir paprašė pagalbos sodyboje. Neva, labai gaila augalams išeikvoto laiko ir pinigų, o pati ji nesusidoroja. Vyras negalėjo atsakyti mylimai mamulei.
Iš pradžių buvau prieš tokią idėją. Juk mes dirbame, savaitgaliais norisi pailsėti, o ne ištisas dienas dirbti sodyboje. Tačiau vyras pasakė, kad tai laikina, daugiausia mėnesį-pusantro, kol tėtis nepasitaisys.
Dabar kiekvieną savaitgalį nuo ryto iki vakaro aš, vyras ir mūsų sūnus kartu su bobule-daržo fanatike plušome nenuleisdami rankų.
Kokie jau čia šašlykai, maudynės ežere ir neskubrūs pasivaikščiojimai miške?! Pagulėti hamake su įdomia knyga – išvis nepasiekiama svajonė!
Liepos pabaigoje prisidėjo dar viena problema. Daržovių buvo tiek daug, kad nei valgyti, nei perdirbti jų mes nespėjome. Tačiau šį klausimą mes su vyru išsprendėme gana lengvai.
Radome Facebook grupę, kur pardavinėjo vaisius ir daržoves, ir ėmėme siūlyti mūsų perteklių. Tiesa, dabar vyrui teko dirbti dar ir produktų išvežiotoju, o kartais ir kroviku.
Žodžiu, anytos svajonės dėka visa vasara praėjo parklupus darže. O ir vyrui rūpesčių užteko. Tik sūnus, kaip jauniausias, turėjo nors kažkokį vasaros poilsį.
Na o mes su vyru vasarą ir rudens pradžią praleidome sodyboje, kurios greitai pradėjome nekęsti.
Vyro tėvas, kuriam truputį pagerėjo, žmonai padėti vis dar negalėjo, o mes pažadėjome ir laikėmės žodžio. Tiesa, grieždami dantimis laukėme, kada pagaliau mūsų katorga baigsis. Pavargome siaubingai. Ir pastoviai sakėme anytai, kad sekančiais metais reikia užsėti veją, daržui paliekant mažą gabalėlį, kurį ji galės apdirbti pati.
Rudenį, kai sezonas beveik baigėsi, anyta iškilmingai įteikė kiekvienam mūsų dovanas ir paaiškino:
– Aš taupiau pinigus, gautus už daržoves, o dabar juos išleidau, kad jus pradžiuginčiau. Ir labai dėkinga jums už pagalbą sodyboje.
Na o paskui absoliučiai rimtai pažvelgė į mus ir tarė:
– O gal dar gabalėlį žemės sukasime? Tada ir pinigėlių daugiau uždirbsime?!
Ji išgirdo atsakymą – draugišką „Ne!” Mums pakaks daržo eksperimentų. Vasara sutverta ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu!
Tačiau anyta savo idėjos neatsisako, tikėdamasi, kad per vasarą mes persigalvosime.
