Vakar nuėjau į tėvų susirinkimą. Tokio gėdos jausmo dar niekada gyvenime nepatyriau
Mes su vyru dirbame labai daug – iš namų išeiname aštuntą ryte, o grįžtame tik dešimtą vakare. Visi namų rūpesčiai gula ant mano mamos pečių. Beje, jai tai tik džiaugsmas.
Taip jau tikrai yra. Mama, buvusi pedagogė, po išėjimo į pensiją persikėlė iš kaimo gyventi pas mus. Visą gyvenimą ji dirbo mokykloje, todėl neturėjo laiko rūpintis namais. Bet pensijoje mama suprato, kad namų gyvenimas – tai jos pasaulis.
Ji ir maistą gamina, ir tvarką palaiko, ir namų ūkį prižiūri. Mano mama dar nėra sena moteris, jėgų jai netrūksta. Ji žino, kad man tiesiog trūksta laiko viskam, nes pati buvo tokioje situacijoje. Be to, ji rūpinasi ir mūsų sūnumi.
Nors ko ten rūpintis – jis jau penkiolikmetis, pats savimi pasirūpina: ir pavalgo, ir lauke pasivaikšto. Mama tik stebi, kad būtų sotus, tvarkingas ir padarytų namų darbus. Ji taip pat visada eina į tėvų susirinkimus mokykloje.
Tačiau kartą mama susirgo ir kelioms savaitėms atsidūrė ligoninėje. O čia sūnus ateina ir sako – rytoj mokykloje vyks tėvų susirinkimas.
Vyras tuoj pat pasitraukė į šoną, teigdamas, kad rytoj turi svarbių klientų susitikimų, ir jam tikrai ne laikas dalyvauti susirinkime. Močiutė, aišku, iš sąrašo iškrenta. Liko tik aš. Žinoma, galėjau ir aš surasti kokią priežastį neiti. Praleisti susirinkimą – ne nusikaltimas. Bet kokį pavyzdį parodytume sūnui? Neatsakingi, nepareigingi…
Peržiūrėjau savo dienos darbotvarkę, perkėliau porą darbo susitikimų ir pranešiau, kad eisiu aš!
Atėjus nurodytam laikui, nuėjau į mokyklą ir paklausiau apsaugos darbuotojo, kur vyks 9-os klasės susirinkimas.
– 352 kabinete, – automatiškai atsakė jis, o tada, tarsi susimąstęs, norėjo kažką paklausti, bet aš jau džiaugsmingai bėgau laiptais aukštyn.
Užeinu į klasę, pasisveikinu su visais, tyliai atsisėdu prie galinės suolo eilės ir sustingstu. Susirinkimas jau vyko kokias penkias minutes. Pradėjau dairytis – nepažįstu nė vieno žmogaus!
Mes šioje mokykloje mokomės jau antrus metus, bet taip ir nesusipažinau su kitų vaikų tėvais. Ir kam gi man? Kai viską mama tvarko. Bet labiausiai glumino tai, kad ir mokytoją matau pirmą kartą. Keista…
Mokyklos svetainėje juk buvo kita moteris, kuri turėtų būti mano sūnaus klasės auklėtoja. Matyt, kažkas pasikeitė. Jokių kitų minčių net į galvą neatėjo.
Susirinkimas buvo ilgas ir nuobodus, žiūrėjome filmuką apie sveiką gyvenimo būdą, o tada mokytoja bandė pasakyti kažką „protingo“ nuo savęs. Galiausiai pradėjo kalbėti apie kiekvieną mokinį.
Aš kantriai laukiau, kada pasakys ką nors apie mano sūnų. Bet mokytoja kažkodėl vis atkakliai jį praleidinėjo. Maniau, galbūt jo reikalai visai prasti, todėl nenori kalbėti viešai. Tačiau susirinkimo pabaigoje vis dėlto nusprendžiau paklausti.
– Atsiprašau, bet Tomas Grybauskas? Pasakykite keletą žodžių apie jį.
Staiga pajutau, kad visi tėvai įsmeigė į mane akis, o vienas iš jų net atvėrė burną. Ką aš tokio pasakiau? Tiesiog noriu žinoti, kaip sekasi mano sūnui!
– Tomas mūsų klasėje nesimoko, – galiausiai atsakė mokytoja.
– Kaip tai? – negalėjau patikėti savo ausimis.
– Čia 9A klasė, o jums reikėjo eiti į 9B, jų susirinkimas vyksta 315 kabinete, – vos tramdydama šypseną pasakė mokytoja.
Pajutau, kaip paraudau iki pat plaukų galiukų. Girdėjau, kaip tėvai pradėjo šnibždėtis, aptarinėdami nepareigingą mamą, kuri net nežino, kur mokosi jos sūnus. Ir iš tiesų – taip įsisukau į darbą, kad net neatsiminiau, kurioje klasėje jis yra. Devintoje, ir tiek.
Išlėkiau iš klasės kaip kulka ir nuskubėjau į tą kabinetą, kur vyko 9B susirinkimas. Tačiau jau visi buvo išėję, įskaitant ir mokytoją. Nieko kito neliko, tik grįžti namo. Gėda iki pat sielos gelmių… Kaip dabar prisipažinti sūnui ir vyrui, kad supainiojau kabinetus?
Bet pasakyti, žinoma, teko. Vyras tik pasijuokė. Džiaugėsi, kad ne jis papuolė į tokią situaciją. O sūnus tiesiog nušvito iš džiaugsmo – vadinasi, „pokyčiai po susirinkimo“ atidedami.
Visgi kitą dieną gavau iš sūnaus klasės auklėtojos telefono numerį ir jai paskambinau. Ji mandagiai sukikeno, matyt, jau žinojo apie mano vakarykštį „nuotykį“ mokykloje, ir trumpai papasakojo apie sūnaus reikalus.
Na, su matematika tikrai prasti reikalai… Močiutė, humanitarė, negalėjo jo išmokyti. Reikės samdyti korepetitorių.
