Anyta susilaužė koją, bandydama mane pagauti neištikimybėje

Nuo pat pirmų mūsų santuokos dienų anyta kažkodėl nusprendė, kad aš neištikima ir būtinai užmegsiu romaną bei „užauginsiu ragus“ jos sūnui. Ji taip pat buvo įsitikinusi, kad ištekėjau tik dėl naudos – kad perimčiau vieno kambario butą, kurį vyras paveldėjo iš močiutės. Tikėti, kad mes iš tiesų mylime vienas kitą, anyta kategoriškai atsisakė.

Man jau trisdešimt, todėl tas laikas, kai tyliai kentėjau vyro mamos išdaigas, jau seniai praėjo. Todėl iškart pareiškiau, kad mes jokiu būdu negyvensime tame vieno kambario bute, kur anyta elgiasi kaip šeimininkė. Juk turiu dviejų kambarių butą, kur mes ir kursime savo šeimos lizdelį.

Gyvenome mes linksmai. Anyta nuolat stengėsi mane „prigriebti“, o aš jai vis įrodydavau, kad jai to padaryti nepavyks.

Kurį laiką ji kas vakarą skambindavo sūnui ir manipuliuodavo savo sveikata, tiksliau, savo tariama liga. Vyras savaitę grįždavo namo tik pernakvoti, nes po darbo lėkdavo „gelbėti“ mamą nuo visokių išgalvotų negalavimų. Ten praleisdavo daug laiko, kol galiausiai grįždavo namo jau gerokai po vidurnakčio.

Aš nesikišau į šį žaidimą, vyras pats greitai suprato, kad mama jį kvailina. Schemos senos, kaip pasaulis. Po savaitės jis nustojo lankytis pas mamą, supratęs, kad ji nesiruošia keliauti į „geresnį pasaulį“. Dvi savaites anyta dar vaidino ligonę, bet kai pamatė, kad nei aš, nei jos sūnus nebėra tokie lengvai paveikiami, sumanė naują planą.

Vyro mama pradėjo dažnai lankytis pas mus namuose. Paskutinis dalykas, kurį norėjau matyti po sunkaus darbo dienos, buvo jos plačiai besišypsantis veidas. Tačiau pirmąsias savaites stengiausi būti mandagi. Kviesdavau ją į namus, vaišindavau vakariene, gėrėme arbatą. Stebėjau, kaip ji švelniai šluosto servetėle savo sūnui lūpas, nors jis už ją aukštesnis dviem galvomis.

Kai gamindavau maistą, anyta sugebėdavo apžiūrėti visus namus, surasti krūvą trūkumų ir su malonumu man juos išvardyti. Lyg aš nežinočiau, kas negerai mano pačios bute.

Šį cirką nutraukiau, kai vieną šeštadienio rytą durų skambutis pažadino mane anksti ryte. Už durų stovėjo pernelyg laiminga, kaip tokiai ankstyvai valandai, anyta.

Paklausiau, kas ją išvarė iš buto taip anksti ir kodėl ji trukdo mums pailsėti mūsų teisėtomis savaitgalio dienomis.

– Na, norėjau padėti sutvarkyti namus ir pabūti su sūnumi, – toliau bandė įsibrauti ji, bet aš buvau ryžtinga.

– Su tvarka pati susitvarkysiu, ir ne šiandien. O jūsų sūnus dar miega, todėl svečių taip anksti nelaukiame. Viso gero, mama, – pasakiau ir uždariau duris prieš jos nosį.

Anyta siaubingai įsižeidė, bet man nuo to nė kiek nepalengvėjo. Šiltų santykių vis tiek nebuvo, bent jau dabar ji neateidavo pas mus kasdien.

Prieš mėnesį vyras prarado darbą. Jis dirbo statybose, bet brigada išsiskirstė. Jam tapo sunku rasti darbą vienam. Vyras prislėgtas, bet netrukus jam pasiūlė darbą su rotaciniu grafiku – dvi savaitės darbe, viena namuose. Darbas nelengvas, bet gerai apmokamas.

Vyras išvažiavo, o aš likau viena. Anyta nusprendė užimti sargės vietą ir saugoti vyro „garbę“. Ji kažkodėl manė, kad vos tik vyras išeis pro duris, aš iškart pasikviesiu vyrų pulką „negeriems“ dalykams.

Vieną dieną ji mane atakavo skambučiais, klausdama, kokius tapetus rinktis miegamajam. Kitą dieną atėjo į namus „tiesiog arbatos išgerti“, o pati apžiūrėjo visus namus, net po lova pasilenkė. Trečią kartą ji mane pasitiko tiesiai prie darbo, vėlgi „tiesiog atsitiktinai“ vaikščiodama netoliese.

Buvo ir juokinga, ir nemalonu. Juokinga dėl situacijos absurdiškumo, o nemalonu, kad vis tiek turėjau bendrauti su anyta ir apsimesti, kad nematau, ką ji daro. Tačiau problema išsisprendė savaime po savaitės.

Tą dieną darbe buvo labai įtempta, o vakare dar ir galvą skaudėjo dėl oro pokyčių. Grįžau namo, įsijungiau televizorių ir iškart užmigau. Pabudau naktį dėl keistų garsų už lango.

Gyvenu pirmajame aukšte, o mūsų lauko palangė labai sena – ji barška nuo vėjo ar kai ant jos nutupia peršerti balandžiai. Jau penkerius metus ketinu ją pakeisti, bet vis neprisiruošiu. Štai ir dabar tas triukšmas mane pažadino.

Nesijungiau šviesos, kambaryje buvo blankiai apšviesta nuo televizoriaus. Man buvo truputį baisu, bet ėjau prie lango, nes triukšmas nesiliovė. Pasižiūrėjau, ir netekau žado – už lango, kabindamasi rankomis už tos nelemtos palangės, stovėjo anyta!

Aš su pykčiu atidariau langą (jis atsidaro į vidų), norėdama išrėžti vyro mamai keletą „švelnių“ žodžių, nes visa ši situacija jau visiškai išėjo iš ribų. Matyt, ji išsigando, suklykė, paleido palangę, neišlaikė pusiausvyros ir nugarmėjo žemyn. Nors gyvename pirmajame aukšte, bet jis gan aukštai, taigi aiškiai stovėjo ant ko nors. Kol kas mūsų šimto kilogramų „balandėlė“ sklandyti neišmoko.

Išsigandau, kad ji gali būti stipriai susižalojusi, greitai užsimetusi paltą, puoliau į lauką. O ji guli po langu ir keikiasi. Šalia – kelmų išsibarsčiusi krūva, ant kurių ji stovėjo. Kieme jau du mėnesius niekas nesugeba išvežti išdžiūvusio nupjauto tuopos medžio. Bet anyta sugebėjo iš jų pasidaryti kopėčias.