Jis paliko šeimą dėl jos, o galiausiai liko vienas: vyro prisipažinimas apie didžiausią savo gyvenimo klaidą

Aš prisimenu tą dieną, kai viskas prasidėjo. Tada man atrodė, kad tai buvo laisvės momentas, naujo gyvenimo pradžia, apie kurią visada svajojau.

Stovėjau savo buto slenksčiuose, rankose laikydamas lagaminą, o širdyje buvo sumišę jausmai – kartėlis ir keistas palengvėjimas. Už nugaros liko žmona ir du vaikai. Priekyje – ji. Moteris, dėl kurios buvau pasiruošęs palikti viską.

Su Lina susipažinome per korporatyvinį vakarėlį. Jos juokas, lengvas ir užkrečiantis, traukė dėmesį. Ji buvo aistros ir lengvumo įsikūnijimas, kuriuos, rodos, buvau praradęs santuokoje, paskendęs kasdienybėje ir šeimos rūpesčiuose.

Kiekvieną dieną mūsų bendravimas darėsi vis asmeniškesnis. Lina mane suprato be žodžių, jos žodžiai skambėjo kaip muzika mano sielai, seniai pavargusiai nuo rutinos. Tada man atrodė, kad būtent ji yra mano šansas pradėti iš naujo.

Ilgai nedrįsau pasikalbėti su žmona, bet vieną kartą, po dar vieno slapto susitikimo, supratau, kad grįžti atgal jau nebegalėsiu. Pasakiau jai tiesiai.

Neprisimenu, kaip radau žodžių savo sprendimui paaiškinti, bet prisimenu, kaip ji į mane žiūrėjo – su skausmu ir nesupratimu. Vaikai stovėjo šalia, nesuprasdami, kodėl tėtis išeina.

Metai su Lina prabėgo nepastebimai. Persikėlėme į naują butą, pradėjome keliauti. Buvau įsitikinęs, kad priėmiau teisingą sprendimą, ir jaučiausi jaunesnis, laisvesnis. Tačiau pamažu viskas pradėjo keistis. Mūsų santykiai, anksčiau buvę tokie aistringi ir ryškūs, pradėjo blėsti. Linos žvilgsnis, kažkada kupinas susižavėjimo, tapo šaltas ir tolimas.

Vieną dieną grįžau namo anksčiau nei įprastai ir užklupau ją su kitu. Vaizdas, atsiskleidžiantis prieš mano akis, buvo lyg peilis į širdį. Jaučiausi apgautas, išduotas.

Kaip tai galėjo nutikti? Aš jai atidaviau viską – savo laiką, savo gyvenimą, savo šeimą. O ji tiesiog išėjo, nepalikusi net raštelio. Lina sakė, kad pavargo nuo manęs, mano pavydumo ir nuosavybės jausmo. Jos nauji santykiai prasidėjo daug anksčiau, nei aš supratau, kad ją prarandu.

Viskas, ką turėjau, buvo prisiminimai ir tuščias butas. Pinigus, kurie buvo bendri, ji spėjo pervesti į savo sąskaitas. Aš likau tiesiog be nieko. Bandžiau grįžti pas vaikus, atsiprašyti buvusios žmonos, bet man buvo atsakyta. To buvau nusipelnęs.

Dabar, kai praėjo tiek metų, suvokiau, kokią baisią klaidą padariau. Palikti tuos, kurie tave mylėjo nuoširdžiai ir besąlygiškai, dėl trumpalaikio susižavėjimo – tai išdavystė ne tik jiems, bet ir sau.

Per vėlu supratau, kad tikrasis laimės jausmas slypi šeimos gyvenime, toje pačioje kasdienybėje, nuo kurios bandžiau pabėgti.

Lina man tapo pamoka, kurios nepamiršiu iki gyvenimo galo. Ir, turbūt, tai yra pati skaudžiausia suvokimo patirtis, kuri ateina tada, kai jau nieko nebegalima pakeisti.