— Niekam Nereikalinga, aš pats į senelių namus išeisiu
– Nebegaliu daugiau, — sako Irena, — tiesiog neturiu jėgų. Po bendravimo su ja jaučiuosi kaip išspaustas citrinas.
Ir juk žinau, kad ji mane labai myli, aš ją taip pat myliu, bet bendravimą norisi sumažinti iki minimumo, taip sunku su tuo susidoroti.
Irenai 44 metai, ji turi vyrą ir du vaikus. Maždaug prieš 5 metus jos mama tapo našlė, o prieš dvejus metus jos jaunesnis brolis vedė. Jo žmona turėjo savo butą, kurį paveldėjo, tačiau apie pusę metų jaunuoliai gyveno su mama, kaip ji to ir prašė.
– Neikite, — prašė sūnaus Elena, — man taip vieniša, aš tiesiog neištversiu, jei liksiu visiškai viena.
– Brolis paklausė mamos, įtikino žmoną, — pasakoja Irena, — nors aš jos vietoje, turėdama savo butą, niekada nebūčiau sutikusi gyventi su anyta. Tačiau marčios nuolatiniam gyvenimui namuose pritarimas nesuteikė laimės, tad jie planavo jos butą išnuomoti, bet kol ieškojo nuomininkų, brolis pats negalėjo likti kartu su mama.
– Ką tai reiškia, — skundėsi Irenai brolis, — atsako ne tokiu tonu, ne taip prie stalo kviečia, ne taip pažiūri. Visiems po tėčio netekties sunku, bet gyvenimas tęsiasi. Nenoriu dėl mamos įžeidumo prarasti žmoną.
– Aš, nusidėjusi, pagalvojau, kad matyt tipinė istorija: marti prieš anytą, — sako Irena, — o tada prisimenu: tikrai, mamai kažką pasakysi, o po kelių dienų ji prisimins su ašaromis ir įskaudinimu, viską, ką pasakei. Ir įdeda į nekaltą frazę visiškai kitą prasmę, esą norėjote ją įskaudinti. Nemyli, nevertina.
Po to, kai sūnus su žmona išsikraustė, mama pradėjo tąsytis prie dukros Irenos skambučiais ir skundais apie savo nereikalingumą, kad vaikai jos nereikia.
– Aš išmesiu savo telefoną, — sakė ji, — pamirškit, kad apskritai turite motiną. Nereikia man nieko, jei ir aš nereikalinga niekam.
– Mama, kaip nereikalinga, — kalbėjo Irena, — tik vakar buvau užbėgusi per pietus pas tave.
– Užbėgo? – varnele pasirašė. Nei prisėsti, nei pakalbėti.
– Kada sėdėti? — sako Irena, — turiu bėgti į darbą, vyresnis sūnus trečioje klasėje, dukra kitais metais eiti į mokyklą pasirengusi, vakarais savaitės dienomis pridėk daugybę namų darbų, o savaitgalį pas mamą nueini — diena sugadinta.
– Leisk aš tau namus sutvarkysiu, — siūlo šeštadienį dukra, — kol vyras tau lentynas balkone tvirtina, aš vonią išvalysiu, o tu pabūsi su vaikais?
– Nereikia man nieko, — sakė mama, — taip jau gyvensiu, nedaug liko. Kam siūlai man namus tvarkyti? Noriu pasakyti, kad esu nešvari, kad paskendau purvuose?
Ir prasideda dukros klaidų prisiminimai mąstinguose ir tikruose nuo pradinės mokyklos laikų. Irena kenčia, bet kenčia tikrai įskaudinta, o jei bando mamai atsikirsti, tada seka ašaros:
– Nebekit pas mane visai geriau, — verkšlena mama, — nedraskykite nervų. Visų vaikai normalūs, o aš jums visiškai nereikalinga, tik kritikuojat, kaip nesielgiu taip, nekalbu taip. Išgyvensiu be jūsų, pati į senelių namus išeisiu.
– Anūkai pas močiutę nė pernakvoti nenori, ji net ir mažiausiems liepia, kad rūpintųsi, o jie neva blogai valgo.
– Neseniai brolis mamai naujas užuolaidas nupirko, — prisimena Irena, — išrinko jo žmona, juk vyras pasirinkti? Mama iš pradžių užuolaidas pagyrė, bet sužinojusi, kad tai pasirinkimas marčios, paprašė jas nedelsiant sugrąžinti.
Brolis ir atsiėmė.
Kur mano naujos užuolaidos, — klausia mama telefonu po dviejų dienų, — aš sakiau išnešti? Nieko tokio nesakiau! Ir nereikia manęs laikyti bepročiu, aš vis dar mąstau sveikai.
– Mamai 68 metai, sveikata jos gera, bet būdas tapo tiesiog baisus. Ji visada mėgo vadovauti, turėti viską kontroliuoti, bet su tėvu ji taip nesielgė.
Elenos vaikai gyvena su stipriu kaltės jausmu; kad mamai skiria mažai dėmesio, nemyli taip, kaip turėtų. Stengiasi dažniau bendrauti, įsigilinti į jos poreikius, klausyti, bet rezultatas tik pablogėja. Ir kiekvieną kartą dėl naujos nesąmonės visai dingsta noras bendrauti.
—Kaip būti? — klausia Irena patarimo, — Juk nepaisant visko, ir aš, ir brolis, ir mano vaikai labai mylime mamą ir močiutę. Ir anūkai su didesniu noru bėgtų pas ją, jei tik jų močiutė netolėtų su savo priekabiavimais.
