Mano tėvas atisakė manęs dėl santuokos su neturtingu vyru, o po 3 metų jis verkė, kai mane pamatė…

Diena, kai tėvas mane atstūmė, liko mano atmintyje visam laikui. Jo žodžiai: „Jei tu ištekėsi už jo, tu daugiau nebebusi mano duktė“, aidėjo mano galvoje ilgus metus. Maniau, kad niekada daugiau jo nebepamatysiu, tačiau po trejų metų, pamačiau jo juodą automobilį prie savo namų.

Gyvenimas nevyko taip, kaip planavau. Jei man tada būtų pasakyta, kad būsiu susipykusi su žmogumi, kuris mane užaugino, nebūčiau patikėjusi. Mano pasaulis, kadaise toks nuspėjamas, apsivertė aukštyn kojomis dėl dviejų mažų rožinių juostelių ant testo.

Man buvo 25 metai, buvau jaunesnioji architektė, gyvenau mieste ir buvau giliai įsimylėjusi Luką, tylų stalių su šilta šypsena ir sukietėjusiomis rankomis, kurios iš medžio sugebėjo kurti stebuklus. Lukas nebuvo ryškus asmenybė, jo žavesys slypėjo smulkmenose — jis prisimindavo mano mėgstamas gėles, pasirūpindavo užkandžiais ir žiūrėjo į mane kaip į savo visatos centrą. Bet žinojau, kad mano tėvas jo taip nematys. Ir neklydau.

Tą vakarą, kai pranešiau tėvui apie nėštumą ir savo planus ištekėti už Luko, ruošiausi blogiausiam. Mano tėvas, visuomet elegantiškas ir griežtas savo kostiume, žvelgė į mane su lediniu šaltumu, kuris spaudė man širdį.

„Jei tu ištekėsi už jo,“ — pasakė jis, jo balsas buvo tarsi plienas, — „nebebūsi mano duktė“.

Akimirksniu sustingau, apstulbusi. „Tėti, tu negali taip sakyti.“

„Galiu“, — atsakė jis. „Šis vaikinas nieko negali tau pasiūlyti. Nei pinigų, nei ateities. Tu švaistai savo gyvenimą veltui.“

Sulaikiau ašaras. „Jis mane myli. Jis dirba. Ar to nepakanka?“

„Meilė nesumoka sąskaitų“, — atsakė jis. „Ji nestato palikimo.“

Tą naktį išėjau, palūžusi, susikrausčiusi daiktus ir persikrausčiusi pas Luką. Tėvas nekontaktavo. Jo tylėjimas mėnesiais buvo kaip neužgijusi žaizda. Verkiau, užmigdama daugiau naktų, nei norėčiau pripažinti, bet Lukas buvo mano uola, tvirtas ir ištvermingas.

Mes susidūrėme su sunkumais. Luko namas atrodė ankštas, kai mano pilvas pradėjo augti, o kai sužinojome, kad laukiamės ne dvynių, o trynių, mus apėmė panika. Gimdymas buvo kaip džiaugsmo ir siaubo audra, bet Luko tylus humouras prasiveržė, kai jis pašnibždėjo: „Na, mes perlenkėme lazdą“.

Pirmosios dienos buvo chaosas — bemiegės naktys, be galo daug sauskelnių ir baimė dėl pinigų. Bet mes dirbome sunkiai. Luko amatas patraukė vietinio verslininko dėmesį, ir netrukus jo darbai tapo labai paklausūs. Tuo metu, kai tryniai šventė jau antrus metus, mūsų maža gyvenimo kelionė pavirto į kažką stabilaus ir šilto.

Ir tada atėjo skambutis.

„Sofija“, — mano tėvo balsas skambėjo aštriai ir formaliai, lyg laikas nebūtų bėgęs. „Girdėjau, kad turi vaikų“.

Tvirtai laikiau telefoną. „Taip, trys“.

„Rytoj būsiu pas jus,“ — jis pasakė, lyg tai būtų įsakymas. „Tu ir vaikai nusipelnote geresnio gyvenimo. Aš suteikiu tau galimybę sugrįžti. Jei atsisakysi, tai bus atsisveikinimas visam laikui“.

Kitą rytą, kai jo automobilis sustojo prie namo, pajutau baimės ir lūkesčių mišinį. Jis išėjo, kaip visada nepriekaištingas, ir nužvelgė namą kaip nekilnojamo turto vertintojas.

„Ar galiu įeiti?“ — paklausė jis.

Lukas atsirado šalia manęs, ranka švelniai gulėjo ant mano nugaros. Tėvas beveik nekreipė į jį dėmesio, kai įeidamas žvilgsniu perėjo per kiekvieną mūsų kuklaus namo kampelį. Jo žvilgsnis sustojo prie medinių grindų, kurias dėjo Lukas, ir prie trynių žaislų, tvarkingai išbarstytų kampe.

„Tu galėjai turėti daugiau“, — pasakė jis, purtydamas galvą. „Ir vis dar gali. Pasiimk vaikus ir sugrįžk. Aš galiu suteikti jiems ateitį, kurios tu negalėsi“.

Mano balsas buvo tvirtas, kai atsakiau: „Jie jau turi visa, ko reikia. Namus, pilnus meilės, stabilumo ir tėvus, kurie stengiasi dėl jų“.

Jo veidas sustingo. „Tu klysti. Tu gailėsies dėl to.“

Tačiau kai jis apsisuko, pastebėjau kažką jo išraiškoje — skausmo blyksnį, paslėptą po sluoksniais išdidumo. Jis išėjo be žodžių, bet jo automobilis liko prie namo. Per langą mačiau, kaip jis sėdi automobilyje veidu į rankas.

Praėjo valandos, kol jis vėl išėjo. Šį kartą jo laikysena nebuvo tokia griežta, pečiai buvo tarsi nusvirę po kažkuo, ką negalėjau įvardyti. Kai jis pasibeldė į duris, jo akyse buvo ašarų.

„Klydau“, — pasakė jis, jo balsas drebėjo. „Galvojau, kad saugau tave, bet iš tikro tik stumiau tave tolyn.“

Sunkiai nuryjau ašaras. „Tėti…“

Jis giliai įkvėpė. „Tu sukūrei čia kažką nuostabaus, kuo turėjau didžiuotis nuo pat pradžių. Ar gali man atleisti?“

Žmogus, kuris visada atrodė didesnis už gyvenimą, suskilo priešais mane, ir be galvojimo, apglėbiau jį. „Labai tavęs pasiilgau,“ — pašnibždėjau.

Pirmą kartą per daugelį metų mes kalbėjome. Jis atsiprašė už savo pasididžiavimą ir už tas prarastas dienas, o aš jam atleidau. Kai tryniai įžengė į kambarį, smalsūs ir juokaujantys, jis pritūpė, jo akys buvo pilnos nuostabos.

„Senelis?“ — paklausė vienas iš jų.

Ašaros pradėjo laisvai tekėti, kai jis linktelėjo. „Taip,“ — sušnabždėjo jis, sunkiai sulaikydamas emocijas. „Dabar senelis čia.“

Šiuo momentu atstumas tarp mūsų neteko reikšmės. Svarbu buvo tai, kad pradedame iš naujo, o dabar meilė, supratimas ir atleidimas veda mus pirmyn.