Turtingas kaimynas pastatė tvorą mano sklype ir užblokavo mano langus kol buvau atostogose – bet aš nesutriko ir parodžiau jam puikią pamoką

Grįžimas iš atostogų turėjo būti džiaugsmingas. Svajojau apie šiltą arbatą savo mylimoje virtuvėje, jaukius vakarus ir įprastą tylą. Tačiau vietoj to aš pamačiau… tvorą. Milžinišką, aukštą, beveik gąsdinančią. Ji uždengė visą vaizdą iš mano langų, palikdama tik siaurą šviesos ruožą. Ir svarbiausia – stovėjo tiesiog ant mano teritorijos.

Aš sustingau iš nuostabos. Kol mėgavausi jūros brizu, mano naujasis kaimynas nusprendė pareikšti savo „teises“. Kaimynas, kurio vos pažinojau, bet jau nemėgau.

Jo vardas buvo Ričardas, ir jis atsikraustė į namą netoliese prieš kelis mėnesius. Iš pirmo žvilgsnio, malonus penkiasdešimties metų vyras, su tvarkinga veja ir automobiliu, kuris kiekvieną dieną blizgėjo, lyg būtų ką tik nuvažiavęs nuo konvejerio. Tačiau už šios išorės respektabilumo slėpėsi žmogus, nepratęs prie kompromisų.

Įėjau į namus, numečiau lagaminą ir iš karto išėjau į kiemą. Dabar vietoj mano mylimo rožyno mačiau tik pilką sieną. Kvėpuoti darėsi sunku. Galvoje suko šimtą minčių: „Kaip? Kodėl? Kokiu pagrindu?“

Ričardas stovėjo savo garaže, lyg laukdamas mano sugrįžimo.

— Ričardai! — sušukau, stengdamasi sulaikyti pyktį. — Ką tai reiškia? Kodėl tvora stovi mano teritorijoje?

Jis pakėlė akis, visiškai ramus, net šiek tiek pasipūtęs.

— Laba diena, Ema, — tarė jis, tarsi nieko nebūtų nutikę. — Tvora? Ak, tai. Na, žinote, pasirodė, kad taip bus patogiau. Jūsų sklypas per arti mano namo, ir nusprendžiau jį šiek tiek „pastumti“.

Jaučiau, kaip manyje veržiasi pyktis.

— Jūs „nusprendėte“? — pakartojau, vos sulaikydama balsą. — Kokiu pagrindu jūs užėmėte mano žemę ir pastatėte šį… šį monstrą?

Ričardas gūžtelėjo pečiais.

— Ema, nėra reikalo dramatizuoti. Jums tai nieko nekainuoja, tiesa? O tvora… Ji pagražina mūsų rajono vaizdą.

Po šio pokalbio įėjau į namus, kunkuliuodama iš pykčio. Tačiau pyktis — ne geriausias patarėjas. Žinojau, kad reikia veikti šaltai. Pirmiausia ištraukiau dokumentus apie sklypą, kad įsitikinčiau savo teisėmis. Tada paskambinau miesto administracijai. Po dviejų dienų turėjau pilną informaciją: mano sklypas tikrai buvo sumažintas. Ričardas pažeidė įstatymą.

Galėjau iškart pateikti skundą, bet tai būtų buvę per daug paprasta. Norėjau jam suteikti pamoką. Todėl kreipiausi į advokatą, kuris padėjo parengti oficialų laišką su reikalavimu per savaitę išardyti tvorą. Bet pačią įdomiausią dalį planavau pabaigai.

Kitą dieną, pasinaudodama jo nebuvimu, pasikviečiau darbininkų komandą, kurie man padėjo „papuošti“ tvorą. Iš vienos pusės, kuri buvo mano teritorijoje, įrengiau didžiules veidrodines plokštes. Dabar Ričardas, pasižiūrėjęs į langus, matė tik savo atspindį. Tai buvo mano subtilus užuomina: jei toks savimyla esi, mėgaukis savimi.

Bet aš nuėjau toliau. Žinojau, kad jis didžiuojasi savo sodu ir praleidžia ten daug laiko. Todėl nusprendžiau šiek tiek „pagyvinti“ vaizdą. Ant tvoros išdėliojau eilutes vazų su vijokliniais augalais, kurie greitai pradėjo apraizdyti betono plokštes. Dabar tvora tapo mano sodo dalimi.

Po savaitės pas mane pabeldė į duris. Tai buvo Ričardas. Jo veidas išreiškė nustebimo ir pasipiktinimo mišinį.

— Ema, — pradėjo jis, — kas tai per… papuošimai?

Aš nusišypsojau.

— Ričardai, — atsakiau saldžiu balsu, — juk sakėte, kad tvora gerina rajono vaizdą. Tiesiog pridėjau savo indėlį.

Jis nutylėjo, bandydamas parinkti žodžius.

— Bet… tas veidrodis… Ir tie augalai… Jie gi… Jie gadina mano vaizdą!

— Jūsų? — parodžiau nuostabą. — Bet tai mano teritorijoje, prisiminkite?

Jo veidas išblyško. Jis suprato, kad atsidūrė spąstuose.

Po kelių dienų jis pradėjo demontuoti. Tvora buvo pašalinta, ir mano langai vėl atsivėrė pasauliui. Tačiau pamoka, kurią aš parodžiau Ričardui, jam įsimins ilgai. Dabar jis du kartus pagalvos, prieš peržengdamas kitų teritorijos ribas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Ši patirtis man priminė: negalima leisti žmonėms pažeisti jūsų teisių. Kartais reikia būti drąsiam, kad apgintum savo vietą po saule.