Anyta išvijo mane su vaiku iš buto, kai vyras buvo komandiruotėje. Sulaukiau jo grįžimo, tačiau jo poelgis galutinai mane nuvylė

Prieš kelis metus anyta mane išvarė iš namų. Vyro telefonas buvo nepasiekiamas – pas jį darbe problemos su ryšiu, labai sunku prisiskambinti. Nuėjau pas savo mamą. Mama nelabai apsidžiaugė – pas ją gyvena sūnus su žmona ir mylimais anūkais.

Turėjau vieną viltį – laukiau grįžtančio vyro. Grįš mano mylimasis ir viską išsiaiškins. Tik štai jis kažkodėl neskambino. Dirbau už visą šeimą lyg prakeiktoji. Keldavausi 5 ryto, kad paruoščiau visiems pusryčius. Paskui nuvesdavau brolio vaikus į darželį.

Tiesa, mano vaikui buvo uždrausta verkti. Tik štai kūdikiui to nepaaiškinsi. Kai tik nuskardėdavo verksmas, mama su brolio žmona iškart susiraukdavo. Tylėdama verkdavau kartu su sūneliu ir stengdavausi greičiau jį nuraminti.

Mano, kaip motinos, širdis skaudėjo, tačiau žinojau, kad užtenka man paprieštarauti – mus išvarys ir iš čia. Žinojau, kada vyras grįžta iš komandiruotės. Tą dieną aš, pasiėmusi sūnų, nuvykau į stotį jo pasitikti.

Vyras išlipo iš vagono, aš su ašaromis akyse puoliau jam ant kaklo, o jis atstūmė mano rankas, apsisuko ir nuėjo, netaręs nė žodžio ir nė nepažvelgęs į vaiką. Atsisėdau stotyje, apkabinau sūnų ir nežinojau, ką daryti toliau.

Nesupratau, kas nutiko vyrui, kodėl jis taip su mumis? Kur mums eiti? Pas mamą? Kojos pačios ten neina. Mama visada mylėjo tik mano brolį, o aš – apmaudi jaunystės klaida. Pasodinau sūnų į vežimėlį ir mes nuėjome kur akys veda, tiesiog gatve į niekur. Po kelių valandų man paskambino vyro močiutė:

– Atvažiuok, aš viską žinau. Padėsiu, kuo galėsiu.

Skridau pas ją kaip ant sparnų. Močiutė išaiškino man anūko atšalimo priežastis:

– Tavo anyta tokia gyvatė. Tu dar laukei sūnaus atėjimo į pasaulį, o ji jau tavo vyrui aiškino, kad tai ne jo vaikas. Mes ką tik iš jų grįžome, ji surengė šventę sūnaus grįžimo proga. Jie ten tiek purvo ant tavęs išpylė. Vis pasakojo, kad tu turi kitą vyriškį.

Taigi, viskas sutampa, anūkas patikėjo savo mamyte, kai ji jam prisiskambino ir nudžiugino tavo pabėgimu, pasakė, kad tu išėjai pas kitą.

Su vyro močiute mes radome bendrą kalbą, sūnelis ją visada labai mylėjo. Anyta ir mano motina nedegė noru bendrauti su anūku, na ir tebūnie. Sūnus pradėjo lankyti darželį, aš išėjau į darbą. Atėjo mano eilė padėti močiutei.

Deja, mano pagalba buvo neilga, močiutės nebeliko. Palydėti jos į paskutinę kelionę atėjo mano buvęs vyras su savo motina. Anyta buvo savo repertuare:

– Na ką, brangioji, pagyvenai dykai pas babą, laikas jau sąžinę pažinti. Ruoškis, tik atžalos savo nepamiršk.

Neliūdinau jos anksčiau laiko. Pastebėjau mąslų buvusio vyro žvilgsnį. Jis, pamatęs, kad aš į jį žiūriu, priėjo:

– Aš mačiau sūnaus fotografijas, jis – mano kopija vaikystėje. Jis mano?

– Jis visada buvo tavo, tačiau dabar tai nesvarbu.

– Aš atliksiu DNR tyrimą. Jei jis mano, būsime kartu. Noriu, kad mano vaikas augtų pilnoje šeimoje.

Pastarųjų metų įtampa, močiutės netekties skausmas ir nuoskauda buvusiam vyrui – viskas išsiliejo isterija. Nusikvatojau jam į veidą.

Kur jis anksčiau buvo su savo „pilna šeima“? DNR analizė patvirtino, kad mano sūnus gimė nuo jo ir tada jis teikėsi mokėti alimentus. Jo motina paskambino ir mielaširdingai pranešė:

– Ką gi, galite gyventi kartu.

Tegu pasvajoja, dėl pilnos šeimos ir vaiko nesiruošiu atleisti ir pamiršti visus žeminimus savo adresu.

Buvęs vyras nepalieka manęs ramybėje: kviečia į pasimatymą ir siunčia gėles. Tačiau man bjauru net žiūrėti į jį: nieko neišsiaiškinęs išbraukė žmoną su vaiku iš gyvenimo – nelabai doras ir nevyriškas poelgis. Žinote, man pasisekė. Aš turiu mylinčią šeimą. Ir ta šeima – mano sūnus.