Artimi žmonės vienąkart išeina ir atveria mums akis, kad pamatytumėme stebuklą

Aš matau jos veidą, kakta prispaustą prie stiklo, o paskui lyg keičiu apžvalgos tašką ir matau save iš šio lango. Gailiuosi. Rūpinuosi. Raminu.

Palaikau ir myliu. Ir, o Dieve, tai tikras stebuklas…

Paprasti, tačiau svarbiausi dalykai. Kartais mes suprantame juos ne iškart…

Artimi žmonės vienąkart miršta ir atveria mums akis, kad pamatytumėme stebuklą.

Prieš metus mirė mano Močiutė.

Ir tai buvo pirmoji ir kol kas paskutinė mirtis, kurią aš giliai pergyvenu ir iki šiol bandau priimti.

Įsiminiau paskutinį jos žvilgsnį, paskutinius jos žodžius ir odos šilumą.

Šie pojūčiai labai dažnai iškildavo mano galvoje anksčiau ir kiek rečiau dabar.

Ir tik su jos mirtimi aš galėjau pilnai įvertinti tokius iki absurdo paprastus dalykus, per kuriuos ji rūpinosi ir mylėjo mane bei visą savo šeimą.

Pamaitinti. Pagirti. Pagailėti. Pasakyti komplimentą. Pasidalyti paslaptimi. Prisiminimais. Pamoti ranka pro langą, prisispaudus kakta prie stiklo.

Ir taip visada, pastoviai, be atsikalbinėjimų.

Aš nesuvokiau, kiek daug tai man reiškė ir kiek daug tai man davė. Tik su jos išėjimu aš įvertinau šį priėmimą, šį rūpestį ir šią meilę.

Besąlygišką. Pastovią. Amžiną.

Ilgai jaučiau poreikį važiuoti į jos namus, pabūti juose, atkurti atmintyje pojūčius, garsus ir kvapus.

Girgždančios grindjuostės. Kepami blynai.

„Oi“ dėl skaudančių kelių.

Pasiėmiau kelis daiktus, susijusius su ja. Kai ką sudėjau į specialiai nupirktą dėžutę, kai ką apgyvendinau savo namuose. Tai pasirodė man labai svarbu.

Ji visada sakė, kokia aš gera ir nuostabi mama savo vaikams. Ir būtinai prisimindavo kažką iš mano vaikystės, pasakodama apie tai, kaip mane mylėjo.

Ji palaikė suaugusią mano dalį ir čia pat dovanojo rūpestį manimi maža. O Dieve, kiek tame išminties.

Aš suirzdavau dėl pinigų, kuriuos ji dėdavo man į ranką kaskart, kai aš išeidavau, nepriimdama jokių atsikalbinėjimų. Su žodžiais „nusipirksi kažką sau“. Ir tik dabar aš suprantu prasmę.

Šie pinigai visada buvo leidžiami būtent sau.

Ir, o Dieve, kiek tame rūpesčio.

Tarp jos daiktų aš radau savo vaikiškus darbelius, kuriuos dovanojau jai, raštelius, kuriuos rašiau maža, iškirptą straipsnelį iš laikraščio apie mano disertaciją, fotografijas iš mano vestuvių, apsakymus, kuriuos aš kadaise parašiau ir atnešiau jai. Ir, o Dieve, kaip tai vertinga man dabar.

Ji pasakodavo apie savo jaunystę, apie karą, apie savo mėgstamą darbą, apie savo tėčio vaikystę, apie mano tėvus, apie tai, kaip ji gimdė ir net dalydavosi su manimi intymiais savo gyvenimo momentais. Ir visa tai visada taip lengva ir nuoširdu. Nesiskundžiant. Ir, o Dieve, kaip tai svarbu man dabar.

Kai man sunku, skaudu… aš dažnai matau save jos akimis. Kai aš pykstu, vietoje to, kad gailėčiausi sūnaus, vėl naktį pabudusio nuo kosulio. Kai aš sutrikusi ir negaliu suprasti,ką gi man daryti.

Kai man baisu dėl to, kas bus toliau. Aš matau jos veidą, prispaustą kakta prie stiklo, o paskui lyg keičiu apžvalgos tašką ir matau save iš šio lango. Gailiuosi. Rūpinuosi. Raminu. Palaikau ir myliu. Ir, o Dieve, tai tikras stebuklas.