Aš augau jį kaip savo vaiką. Bet per išleistuves jis padėkojo visiems… išskyrus mane, ir tuomet mano širdis neišlaikė…

Kai sutikau jo tėvą, šis berniukas jau gyvenime išgyveno skausmą, nebūdinga jo amžiui. Tikroji jo mama paliko jį, kai jam buvo treji. Ji niekur nedingo, nesusirgo — tiesiog vieną dieną pasakė, kad «taip bus geriau», susirinko savo daiktus ir išvyko pas kitą vyrą. Iš pradžių ji skambindavo kelis kartus per mėnesį, žadėdavo atvykti «per savaitgalį, būtinai», siųsdavo atviruką gimtadieniui, kuriame buvo daugiau blizgučių nei prasmės. Po to skambučiai vis retėjo. Laiškai — darėsi trumpesni. O tada stojo visiška tyla.

Jis ilgą laiką apsimetinėjo, kad nelaukia. Bet aš mačiau, kaip jis slapta žiūrėdavo į savo tėvo telefoną. Kaip kiekvieną šeštadienį eidavo prie lango, tarsi ką tikrintų. Kaip klausdavo, ar numeris nepasimetė, gal verta parašyti jai pačiam. O vieną dieną tiesiog nutilo šia tema. Ir tas tylėjimas buvo blogiau nei bet kokios ašaros, tarsi viduje kažkas galutinai užsivėrė.

Kai atėjau į jų gyvenimą, net nesvajojau tapti mama. Aš tiesiog padėjau, kur galėjau: pasiimti iš darželio, kai tėvas užstrigdavo darbe, išvirti sriubos, jei sirgdavo, vakarais paskaityti knygą. Iš pradžių jis buvo atsargus, tarsi tikrindamas, ar ir aš dingsiu taip pat staiga, kaip kita moteris. Kartais žiūrėdavo taip tiesiai, kad man viduje viskas suspausdavo: maži vaikai moka žiūrėti taip, tarsi matytų per tave.

Vėliau, vieną dieną, jis tiesiog paėmė mane už rankos. Niekur neklausęs, neįspėjęs. Tiesiog paėmė — tarsi jam reikėjo įsitikinti, kad aš esu tikra, kad aš nedingau. O kitą rytą tyliai pasakė: «Ar galiu kartais vadinti tave mama?» Aš tuomet nusisukau, apsimetusi, kad ieškau šaukštelio, nes staiga tapo sunku kalbėti. Bet aš pasakiau «žinoma».

Gyvenimas tęsi savo eigą: darželis, mokykla, rytmečiai, snargliai, mėlynės, pirmas baimė tamsos ir pirmasis dvejetas, dėl kurio jis verkė, tarsi įvyko katastrofa. Aš buvau šalia. Darau klaidas, susinervinu, pavargstu, bet visada grįždavau. Nes nuo tam tikro momento jau nebesvarbu, kas kam kuo yra — aš jį mylėjau. Tiesiog taip.

Kai santykiai su jo tėvu pradėjo braškėti, aš bandžiau laikytis. Bet mes abu pavargome. Kasdienybė, darbas, neišsakyti žodžiai — visa tai tapo siena, per kurią mes jau negalėjome praeiti. Mes išsiskyrėme ramiai, be skandalų. Jis susikrovė daiktus ir išėjo. Ir aš galėjau tuo sustoti: uždaryti duris, iškvėpti ir gyventi toliau. Daugelis taip daro.

Bet aš negalėjau. Nes vaikas niekur nedingo. Jis netapo «buvusiu». Jis vis viena bėgo pas mane su dienoraščiu, kai gaudavo ketvertą. Vis dar skambindavo ir klausdavo, kaip kepti omletą, nes tėvas dirbo iki vėlumos. Vis dar laukė manęs tribūnoje jo varžybose, apsižvalgė salėje, kol rasdavo mano veidą.

Aš visada atėjau. Ne dėl jo tėvo. Dėl jo.

Jis augo, tapo savarankiškesnis, atsirado draugai, savi planai, nauji rūpesčiai. Bet tarp mūsų liko ryšys, kurio negalima paaiškinti tiems, kas tokios patirties neturi. Jis nebuvo «posūnis». Jis buvo mano berniukas.

Ir kai atėjo jo išleidimo diena, aš net nesuabejojau, ar eiti. Ruošiausi šiam vakarui taip, tarsi ruoščiausi pažiūrėti į savo visą gyvenimą. Aš maniau, kad jis žino, kad man tai svarbu. Maniau, kad supranta, kad būtent aš laikiau jį, kai buvo baisu. Kad būtent aš mokiau jį būti stipriu. Kad būtent aš stovėjau už jo nugaros visus šiuos metus.

Tačiau, kaip paaiškėjo, ne viskas, ką įdėjome į vaikus, sugrįžta atgal. Kartais jie pasirenka pamiršti tai, ką jiems nepatogu prisiminti.

Ir štai mano klausimas jums: ar jūs galėtumėte ir toliau mylėti vaiką, kuris vieną dieną apsimetė, kad jūsų jo gyvenime niekada nebuvo?