Aš jauna ir graži bet kokio amžiaus! Ir koks skirtumas, ką rašo pasas…
Paskambino draugė ir paprašė padėti nuvežti močiutę nusifotografuoti naujam pasui. Senasis baigėsi.
Močiutei apie 90, juda vaikštynės pagalba, tačiau močiutė vadina ją mersedesu. Įgrūsti – ištraukti šitą griozdą su pusiau vaikštančia senute iš namų, į mašiną ir atgal – didžiulis darbas. Atvažiuoju į pagalbą ir patenku tiesiai į šeimyninio ginčo įkarštį.
– Kam tau naujas pasas? – šaukia anūkė (ji ne chamė, tiesiog močiutė blogai girdi).
– Skrybėlaitę! – komanduoja močiutė.
– Kam staiga prireikė?
– Akinius!
– O gal visgi atidėkim,- įsikišu aš į pokalbį, žiūrėdama, kaip draugė siunčia man užuominas akimis ir antakiais. – Lauke lietus, vėjas, audra, uraganas.
– Šaliką ir skėtį! – nurodo močiutė.
Ir kantriai mums aiškina:
– Be paso aš negalėsiu keliauti.
– Kur tu susiruošei?! – aikčioja anūkė.
Aš su ne mažesne nuostaba pritariu antru balsu: tikrai, kur? Kada? Kam?
– Pirštines,- nepalenkiamai įsako močiutė.
Ir mes pasiduodame.
Prieš pat išėjimą, prie veidrodžio, pasidažiusi lūpytes, pasipudravusi nosytę ir pasitaisiusi garbanėlę, senolė pašaipiai reziumuoja, pamerkdama savo atspindžiui:
– Mergiotės, negi aš tokia sukriošusi, kad negaliu pasvajoti apie rytdieną?
