Aš leidau save mylėti, o kai jo netekau – supratau, kad gyventi be jo sunku

Kuo vyresnė darausi, tuo aštriau jaučiu ir suprantu, kad viskas paties žmogaus rankose. Visas jo gyvenimas. Tik suvoki tai pernelyg vėlai, kai jau nieko negalima pakeisti. Jaunystėje atrodo, kad gyvenimas ilgas, kad galima klysti.

Bet dabar aš suprantu: „Protingos mokosi iš svetimų klaidų, o kvailės – iš savų!“

Pirmą kartą ištekėjau 1972 metais, kai man buvo 18. Ir padariau tai tik todėl, kad išeičiau iš tėvų globos. Pradėčiau savarankišką gyvenimą. Bet pasirodė, kad ištekėjau ne už to, kas man tame padėtų. Man teko spręsti visas problemas pačiai, kadangi jaunas mano sutuoktinis perkėlė ant mano pečių visą atsakomybę už mūsų gyvenimą ir buitį. Be to, įjunko į butelį. Vis dažniau grįždavo namo girtas.

Taip pragyvenome apie 6 metus. Vaikų nebuvo. Aš jauna, energinga. O jis amžinai užsiėmęs savimi ir buteliu. Supratau, kad per visus tuos metus taip ir nepamilau vyro. Mes gyvenome su juo paralelinius gyvenimus. Kiekvienas sau su savo interesais.

Kad kažkiek pasilinksminčiau, susiradau meilužį. Jam irgi neturėjau gilių jausmų. Susitikinėjome su juo tik iš nuobodulio ir „sveikatos dėlei“. Tačiau šiam vyriškiui aš dėkinga. Pastojau, tačiau nežinojau, kas vaiko tėvas – vyras ar meilužis. Tada pagalvojau, kad gal šis mažylis sutvirtins mūsų su vyru santykius. Bet neišėjo. Mes išsiskyrėme nepaisant to, kad vaikučiui nebuvo nė metukų.

Dėl savo kvailumo maniau, kad gyvensiu viena, kaip vieniša motina. Tačiau 30-ies savo nelaimei sutikau kitą vyriškį ir pirmąkart beprotiškai įsimylėjau. Tik jis pasirodė vedęs. Ilgai kovojau su savo jausmais, nesitikėjau, kad jie bus abipusiai. Viskas vyko kaip serialuose. Tik kai kurių jų veikėjams pakanka proto nutraukti šiuos „nusikalstamus“ santykius, o mums – ne.

Saulius išėjo iš šeimos, o aš prisiėmiau kaltosios vaidmenį. Aš tuo metu teturėjau vieną pasiteisinimą – labai jį mylėjau. Viską paleidau savieigai. Mes susituokėme. Netrukus mums gimė bendras vaikelis. Tik po jo gimimo vyras lyg atšalo. Greitai sutiko kitą ir išėjo pas ją. Taip suveikė bumerango efektas. Gavau tai, ką kadaise padariau pati.

Šios skyrybos man buvo didelis smūgis. Aš taip pergyvenau, kad buvau pasiruošusi pakelti prieš save ranką. Sustabdė vaikai. Kas gi be manęs jais pasirūpins ir pastatys ant kojų. Praėjo jau daug metų, bet aš iki šiol prisimenu jį su meile. Nors nesu įsitikinusi, kad atleisčiau, jei jis grįžtų.
Kaip sakoma, dievas myli trejybę. Turėdama jau du vaikus ir dvejas santuokas už nugaros, sutikau žmogų, kuris iškart pasiūlė tekėti ir įsivaikinti mano vaikus. Tik tuomet aš mylėjau buvusį vyrą ir nenorėjau rimtų santykių.

Taip su trečiuoju mes susitikinėjome beveik 15 metų. Jurgis buvo laisvas. Jis jautė man stiprius jausmus, rūpinosi manimi, visaip padėjo, guodė ir buvo man patogus. Leidau jam save mylėti. Galbūt tai būtų tęsęsi dar ilgai, jei ne priverstinis persikėlimas.

90-aisiais buvo sunku finansiškai. Aš kaip tik išėjau į pensiją. Nusprendžiau persikelti į kaimą. Butą palikau savo vaikams. Mes su Jurgiu išvykome į kaimą.

Kai likome dviese, man lyg akys atsivėrė. Taigi Jurgis beprotiškai mane myli. Jis, žinoma, nuspėjo, kad aš jam nejaučiu tokių jausmų, tačiau kentėjo ir suprato. Sielos gelmėse pergyveno ir pavydėjo. Tik tada aš sutikau tekėti už jo. Tai buvo geriausi metai. Tačiau laimė truko neilgai.

Jurgis smarkiai susirgo ir netrukus išėjo iš gyvenimo. Va tada aš ir supratau, ką jis man reiškė. Likau senatvėje viena. Man jo labai trūksta. Trūksta jo meilės, rūpesčio ir šiltų žodžių. Žiūriu į jo portretą ir verkiu. Jei aš jį būčiau sutikusi tada, 18-os, nebūtų buvę tokių „nuotykių“ mano gyvenime.

Tik tokiu momentu supranti gilią posakio „Tik praradę suprantame, ką turėjome brangiausio“ prasmę. Kodėl mes vertiname žmogų, kai jo jau nebėra ir kai nieko neįmanoma ištaisyti?

Praėjo jau 3 metai, kai jo nebėra. Grįžau į Kauną. Vaikai pasiėmė mane pas save. Su jais nors truputį ramiau.