Aš savo darbą padariau – užauginau. Atėjo laikas paleisti…

Mano sūnus prieš mėnesį parsivedė namo merginą.

– Mama, tai mano mergina Viktorija. Mes mylime vienas kitą ir gyvensime kartu.

O aš ką, negi prieš? Kaip bet kuri motina, linkiu gero savo vaikui. Nori gyventi kartu – tegu gyvena.

– Žinoma, sūneli. Jūs kol kas eikite į virtuvę, atsigerkite arbatos. O aš surinksiu tavo daiktus.

– Ta prasme – surinksi daiktus? – įsispoksojo į mane sūnus.

Taip, kartais man atrodo, kad sūnus aiškiai atsigimė į savo tėvą. Jei nesuprato iš pirmo karto, teks sukramtyti.

– Tiesiogine. Aš dabar surinksiu tavo daiktus ir jūs einate gyventi kartu. Jūs juk šito norite?

– Hm, mama, supranti, dabar butą brangu nuomotis, o ir nėra už ką – mes su Viktorija mokomės. Mes pas tave galvojome pagyventi. Mums daug nereikia – kampučio kambaryje, mes nedarysime rūpesčių, pažadame.

Taip taip, žinome. Pati su anyta gyvenau, 10 metų ją kenčiau, kol su vyru buto nenusipirkome. Žinoma, santykiai su vyro motina sugedo. Tai dabar saldžiai gieda – netrukdysime.

O po mėnesio kito į mano pusę skries šlepetės – nemyliu, kankinu, bandau išgyvendinti marčią. Nereikia man tokios laimės. Ech Viktorija, Viktorija, tu net neįsivaizduoji, iš kokio pragaro aš tave vaduoju.

– Ne, sūnau. Jei tu laikai save pakankamai suaugusiu,kad nuspręstum gyventi su mylima mergina, būk geras užtikrink jums bendro gyvenimo sąlygas, būk suaugęs iki galo: pereik į neakivaizdinį, susirask darbą ir išsinuomok butą. Nors buto nepatempsi greičiausiai. Išsinuomok studiją – ir gyvenkite kartu kiek širdis geidžia.

– Mama, tu ką?! Mes nenorime į neakivaizdinį.

– Taip, ir teisingai.

– Aš ir į bendrabutį sutinku, kad tik kartu.

– Nagi, suaugusieji, kurkite savo gyvenimą. Nepergyvenk, neisi į neakivaizdinį, aš pridėsiu, kad užtektų.

– Na va, sūnau, kaip gerai viskas išeina. O jau kaip tavo mergina tau bus dėkinga, kad manęs nėra, žodžiais neapsakysi. Jūs nors nepamirškite, lankykite senę kartais.

– Na kokia jūs senė? Jums iki senės dar koks 40 metų. – pameilikavo Viktorija.

Po pusės valandos, uždariusi paskui vaikus duris, apsipyliau ašaromis. Jau labai didelė pagunda buvo jaunimą pas save pasilikti: ir sūnus šalia, ir marti prižiūrėta. Bet negalima – suaugę vaikai turi gyventi atskirai nuo tėvų. Aš savo darbą padariau – užauginau. Atėjo laikas paleisti.