“Aš taip myliu tave, mama“, – sakydavau aš per pusryčius, kai man buvo 6 metų

„Aš taip myliu tave, mama“,- sakydavau aš per pusryčius, kai mano buvo koks 6. „Taip? – nusišypsodavo mama,- tada sekantį kartą prieš man grįžtant iš darbo tiesiog nuskusk bulves ir aš tai pajusiu be jokių žodžių“.

„Aš dievinu savo katiną!“- trindavausi skruostu į šiltą pūkuotą kailį. „Tada gal pakeisi jo dėžutę?“- klausdavo tėvas. – „Jis kankinasi, nenori sėstis į šlapią…“ Aš klausydavau savo tėvų ir stebėdavausi jais: aš juk kalbu apie meilę!!! Prie ko čia kažkokia katino dėžutė ir garbingosios bulvės?

Atsimenu, aš buvau išvis maža mergaitė, kokių 8-erių, ir kelioms savaitėms patekau į ligoninę. Ligoninė buvo už miesto, tų laikų taisyklės – labai griežtos. Tėvai galėdavo atnešti lauknešėlius tik numatytomis valandomis.

Ir štai mama atvažiuodavo pas mane dukart per dieną. Ryte ir vakare sanitarė padėdavo ant mano spintelės maišelį, kur būdavo tik ką jos padaryta varškė, dar šiltas kompotas, grikių košė, garuose ruoštas kotletas. Visko po truputį, lygiai tiek, kad aš galėčiau suvalgyti vienu kartu, todėl kad po poros valandų ji atneš šviežio.

O laikraštyje, kad nesusiglamžytų – 3-4 piešimo lapai, kuriuose nupiešti rūbeliai popierinei lėlei (atsimenate, su tokiomis baltomis juostelėmis ant rankovių ir pečių, kad užsilenktų).

Aš dievinau spalvinti ir kirpti tokius rūbelius ir mama (kaži kada ji spėdavo tai daryti?!!) piešdavo man šias begalines sukneles ir sijonėlius, kailinukus ir striukytes, megztukus ir pižamėles.

Aš jos nė karto to neprašiau. Tai nebuvo vaistai, mineralinis vanduo ar šviežias sultinys. Ji tiesiog žinojo, kad šis užsiėmimas man labai patinka. Ir štai šis momentas buvo jos būdas pasakyti „Aš tave myliu“… Aš sugebėjau tai suprasti ir pilnai įvertinti tik prabėgus dešimtmečiams, bet užtai įsiminiau visam gyvenimui.

Mes labai dažnai neįvertiname smulkmenų… Taip, gražūs žodžiai, prisipažinimai, eilės labai svarbūs. Mes, moterys, mylime ausimis, todėl mums labai reikia to pastovaus „myliu“. Bet jei veiksmuose mes nematome šių žodžių atspindžio – jie tampa tik tuščiu garsu.

Taip, galima pasakyti „Aš myliu tave“ deimantų žiedu ar platinos sąsagomis, didžiule puokšte ar skrydžiu oro balionu – ir tai taip pat nuostabu (kur jau ten)… Tačiau galima išreikšti savo meilę žymiai paprasčiau ir kiekviena diena suteikia mums šansą tai padaryti – tik svarbiausia mylėti.

Kai mus valdo tikra meilė, galimybės ją išreikšti yra kiekviename žingsnyje ir mes tai darome visiškai nuoširdžiai, nė sekundei nesusimąstydami.

Užeidami į kambarį pas miegantį, be garso tipendami ant pirštų galiukų, kad nepažadintume, pataisome pagalvę, kad nugara nenutirptų, ištiesiname antklodę, kad nesušaltų mažos kojytės, arba linguodami galva atsargiai išimame iš nusilpusių rankų telefoną, kad kažkieno skambutis nenutrauktų vakarinio snaudulio.

Mes tampame meistriškiausiais virėjais, virdami geriausią pasaulyje rytinę kavą ir dėliodami vaikiškoje lėkštėje traukinuką iš sūrio, visu greičiu skubantį pas gėlytę su pomidorų ir kiaušinių žiedlapiais.

O gyvenimas, jis labai ilgas ir tuo pačiu toks trumpas… Ir smulkmenos prisimenamos oi kaip ilgai. Tiesiog mylinti širdis leidžia mums pajusti tą akimirką, kai mūsų „myliu“ ypač svarbus.

Kiek save atsimenu, ir mama, ir močiutė visada išeidavo į koridorių, kai tėtė ar senelis grįždavo iš darbo – juk vyras turi jausti, kad jo šiuose namuose laukia. Aš irgi stengiuosi elgtis taip pat. Sėdžiu prieš monitorių ir, spaudydama mygtukus, bandau iš susipynusių siūlų-minčių numegzti kokį nors suprantamą ornamentą.

Girdžiu,kaip raktas pasisuka spynoje ir galvoju, kad štai dabar aš atsistosiu – štai iškart dabar, tik „pabaigsiu megzti“ iki eilės pabaigos, kad akys nepabėgtų. Žiūriu per petį į atsiveriančias į kambarį duris, šypsausi su žodžiais: „Aš dar porą minučių ir vakarieniausime“. Ir išskrendu į savo akytą rankdarbį iš žodžių ir ženklų.

Ir staiga visiškai be garso (kad nesupainiotų jau paruoštų frazių virbaluose), ant stalo atsiranda puodelis su stipria arbata ir lėkštė, kurioje du sumuštiniai ir du saldainiai, išvynioti iš popierėlių. Aš žiūriu į tuos sumuštinius, kur ant duonos riekių viskas – kumpis, dešra, sūris, pomidorai, alyvuogės – viskas, kas buvo šaldytuve, žiūriu į išvyniotus saldainius (kad aš nesiblaškyčiau dėl tokios smulkmenos) ir girdžiu visiškoje savo buto tyloje labai daug man svarbių žodžių. Ir suprantu, kad šią gyvenimo akimirką nėra geresnio būdo pasakyti „Aš tave myliu“.

Tai labai svarbu – mokėti sakyti „myliu“ be žodžių. Kelione ir išvirtomis bulvėmis, išlygintais marškiniais ir oro balionais, ilgai laukta lėle ir laiku pripildytu katino dubenėliu, aistringu bučiniu ir rūpestingai užmestu pledu, išskleistu skėčiu ir blyneliais su zuikio ausytėmis, patiktukais ir širdelėmis, šypsenomis ir žvilgsniais.

Nesvarbu, ar jūs klausotės apie visuomenės problemas ar praleistą įvartį paskutinėse varžybose, svarbiausia – kaip jūs to klausotės. Nesvarbu, ar jūs geriate „Veuve Clicquot“ iš plonos taurės, ar rudeninę kavą iš popierinio puodelio, svarbiausia – su kokia nuotaika jūs tai geriate.

Nesvarbu, ar jūs vaikštinėjate po vakarinį Paryžių, ar po saulėgrąžų lauką, svarbiausia – kas su jumis. Mums paprasčiausiai reikia išmokti prisiminti, kad be galo ryškūs, jausmingi ir tokie trokštami žodžiai „Aš tave myliu“, neatsispindintys veiksmuose ir poelgiuose, pernelyg greitai gęsta, blunka ir nuvertėja. Ir to leisti jokiu būdu negalima. Meilė nematuojama vien tik žodžiais…