Author: Daiva

Su Algirdu buvau ištekėjusi trisdešimt ketverius metus. Tai ne mažas skaičius. Trisdešimt ketveri metai — tai daug vakarienių, daug vasarų

Man šešiasdešimt ketveri ir dirbu nuo šešiolikos metų. Pirmiausia fabrike Kaune, paskui kasininke parduotuvėje, paskui valytoja, kai parduotuvė užsidarė. Nesiskundžiu

Esu valytoja. Dvidešimt dvejus metus. Nuo tada, kai mirė mano sūnaus Mindaugo tėvas ir likau su juo viena — jam

Man buvo septyniolika, kai pradėjau lankytis Kauno globos namuose „Ramybė” kiekvieną šeštadienį. Tai nebuvo kilnus sprendimas. Tai buvo apskaičiuotas žingsnis:

Man penkiasdešimt devyneri ir trisdešimt ketverius metus esu mama. Liko našle dvidešimt penkerių, kai Mantui buvo treji ir neturėjau nieko

Rožes pasodinau tais metais, kai nusipirkome namą Kaune, Žaliakalnyje, kai Lukas turėjo dvejus metus ir aš dar tikėjau, kad laiko

Onai trylika metų. Jos mama, mano sūnaus Mindaugo pirmosios santuokos marti, mirė, kai Onai buvo devyneri. Vėžys. Greitai, žiauriai, beveik

Randai atsirado, kai man buvo devyniolika. Nepasakosiu detalių, nes tai dabar nesvarbu — svarbu tai, ką jie man reiškė dvidešimt

Penkiasdešimt aštuonerių metų nesitikėjau, kad vėl jaudinsimasi prieš pasimatymą. Gyvenu viena jau šešerius metus, nuo tada kai su Algirdu išsiskyrėme