Nebėra jėgų daugiau kentėti. Kur atiduoti pagyvenusią mamą?

Myliu savo 89 metų mamą, bet daugiau nebegaliu jos prižiūrėti viena

Ilgai nedrįsau apie tai kalbėti garsiai, nes žinau, ką daugelis pagalvos.

„Kaip galima pavargti nuo savo motinos?“

„Ji tave užaugino, o dabar tavo pareiga pasirūpinti ja.“

„Mamos į slaugos namus neatiduodamos.“

Aš pati daugybę kartų kartojau sau tuos pačius žodžius. Tačiau dabar jaučiu, kad priėjau ribą.

Aš esu antras vaikas šeimoje. Mano brolis už mane vyresnis trejais metais. Mūsų mama vaikų susilaukė gana vėlai. Brolį pagimdė būdama 42-ejų, o mane, kai jai buvo 45-eri.

Mes buvome ilgai laukti vaikai. Mama dažnai pasakodavo, kiek metų ji su tėčiu laukė tos dienos, kai namuose pagaliau pasigirs vaiko verksmas.

Ji mus augino griežtai, pagal savo kartos supratimą. Kartais mums atrodydavo, kad draugų mamos yra jaunesnės, laisvesnės ir geriau mus supranta. Tačiau dabar žinau, kad mama darė viską, ką galėjo.

Kai man buvo septyniolika, netekome tėčio.

Mamą jo mirtis palaužė. Ilgą laiką ji gyveno tarsi per miglą. Mes su broliu taip pat sunkiai išgyvenome netektį, bet stengėmės laikytis kartu.

Vėliau brolis baigė mokslus ir gavo darbo pasiūlymą Amerikoje. Iš pradžių jis sakė išvykstantis tik keliems metams, tačiau ten sukūrė šeimą ir liko gyventi.

Aš pasilikau gimtajame mieste. Čia dirbau, ištekėjau, užauginau vaikus ir visą laiką buvau šalia mamos.

Dabar jai 89-eri.

Prieš kelerius metus pradėjau pastebėti, kad ji vis dažniau pamiršta paprastus dalykus. Iš pradžių tai atrodė nekaltai. Neprisiminė, kur padėjo akinius, kelis kartus pasakodavo tą pačią istoriją, supainiodavo savaitės dienas.

Vėliau viskas ėmė blogėti.

Kartą atėjau pas ją ir pajutau svilėsių kvapą. Virtuvėje ant viryklės stovėjo tuščias puodas, o mama ramiai sėdėjo kambaryje ir žiūrėjo televizorių. Ji nė neprisiminė, kad buvo pradėjusi gaminti.

Kitą kartą paliko įjungtą lygintuvą.

Po to įvykio supratau, kad viena gyventi ji nebegali.

Pasiėmiau mamą pas save.

Iš pradžių maniau, kad viskas bus paprasta. Duosiu jai vaistus, paruošiu maistą, padėsiu nusiprausti ir pasirūpinsiu, kad ji nebūtų viena.

Tačiau labai greitai supratau, kad jai reikia beveik nuolatinės priežiūros.

Negaliu jos palikti vienos net kelioms valandoms. Mama vis dar nori būti naudinga. Ji slapta ima lyginti drabužius, bando gaminti maistą, perstato daiktus ir po to nebeprisimena, kur juos padėjo.

Kai bandau ramiai paaiškinti, kad jai nebereikia nieko daryti, ji įsižeidžia.

„Tu galvoji, kad aš jau visai niekam tikusi?“ klausia.

Tada matau jos akis ir man suspaudžia širdį.

Nenoriu atimti iš jos orumo. Nenoriu, kad ji jaustųsi našta. Todėl šypsausi, nuraminu ją ir dar kartą sutvarkau tai, ką ji padarė.

Tačiau sunkiausia buvo tą dieną, kai mama išėjo iš namų.

Aš buvau nuėjusi į parduotuvę. Grįžusi radau praviras duris, o jos namuose nebuvo.

Ieškojau laiptinėje, kieme, netoliese esančiose gatvėse. Skambinau policijai, ligoninėms ir pažįstamiems. Man drebėjo rankos, o galvoje sukosi pačios baisiausios mintys.

Po kelių valandų paskambino pažįstama moteris.

Ji rado mamą už kelių kilometrų nuo mūsų namų. Mama stovėjo prie autobusų stotelės ir negalėjo pasakyti, kur gyvena.

Kai parsivežiau ją namo, apkabinau ir ilgai verkiau.

Mama nesuprato, kodėl taip išsigandau.

„Aš tik ėjau namo“, ramiai pasakė ji.

„Mama, tu jau buvai namuose.“

Ji pažvelgė į mane sutrikusi ir nieko neatsakė.

Nuo tos dienos gyvenu nuolatinėje baimėje.

Naktį pabundu nuo menkiausio garso. Bijau, kad ji atsikels, atidarys duris, įjungs viryklę arba pargrius vonioje.

Aš pati jau nebejauna. Skauda nugarą, trūksta miego, darosi sunku ją pakelti ir lydėti. Kartais net neturiu jėgų ramiai atsakyti, kai ji dešimtą kartą klausia to paties.

Po tokių akimirkų užsidarau vonioje ir verkiu, nes man gėda dėl savo susierzinimo.

Brolis skambina iš Amerikos ir klausia:

„Kaip mama?“

Aš atsakau:

„Šiandien ramiau.“

Jis perveda šiek tiek pinigų ir kartoja, kad manimi didžiuojasi. Tačiau jis nemato, ką reiškia rūpintis žmogumi kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.

Kartą paprašiau jo prisidėti prie slaugės išlaidų.

Jis sutiko, bet pasakė:

„Juk mama su tavimi jaučiasi geriausiai. Svetimo žmogaus ji neprisileis.“

Galbūt jis teisus.

Tačiau man kartais norisi paklausti, kodėl jos saugumas ir visa atsakomybė turi priklausyti tik nuo manęs.

Aš užauginau vaikus. Visą gyvenimą rūpinausi šeima. Kai vaikai pagaliau pradėjo gyventi savarankiškai, maniau, kad turėsiu šiek tiek laiko sau.

Norėjau keliauti, susitikti su draugėmis, rytais ilgiau pamiegoti ir bent kartais negalvoti apie tai, kam reikia vaistų, maisto ar pagalbos.

Dabar negaliu net ramiai išeiti iš namų.

Pradėjau domėtis profesionalia slauga ir globos namais. Radau vietą, kurioje dirba gydytojai, slaugytojos ir žmonės, mokantys prižiūrėti atminties sutrikimų turinčius senolius.

Tačiau kiekvieną kartą, kai pagalvoju, kad mama ten gyventų, mane užgriūva kaltė.

Atrodo, lyg ją išduočiau.

Ji juk mane augino, nemiegojo, kai sirgau, ir visada buvo šalia. Kaip dabar galiu pasakyti, kad pati daugiau nebegaliu būti šalia jos visą parą?

Tačiau yra ir kita tiesa, kurią ilgai bijojau pripažinti.

Aš nebesusitvarkau.

Esu pavargusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Bijau, kad vieną dieną dėl mamos užmaršumo arba mano išsekimo įvyks nelaimė.

Nenoriu jos „atiduoti“.

Noriu rasti vietą, kurioje ji būtų saugi, prižiūrėta ir neliktų viena net tada, kai aš nebegaliu stovėti šalia.

Galbūt profesionalios pagalbos paieška nėra išdavystė.

Gal tai irgi yra meilė, tik labai skausminga.

Tačiau vis dar nežinau, kaip pasakyti mamai, kad svarstau tokią galimybę.

Ir labiausiai bijau išgirsti jos klausimą:

„Dukra, ar tu daugiau nebenori, kad aš gyvenčiau su tavimi?“

Ką atsakytumėte mano vietoje? Ar dukra turi teisę pripažinti, kad daugiau nebegali viena pasirūpinti savo mama?