Author: Daiva

Įdomu

Man 68 metai. Kas mėnesį atiduodavau sūnui pusę savo pensijos, manydama, kad padedu jo šeimai. Bet kartą už durų išgirdau marčią sakant: „Kentėk, butas vis tiek bus mūsų…” Stovėjau sustingusi su pirkinių maišu rankose. O tai, ką padariau po valandos, privertė juos tą pat vakarą prašyti atleidimo…

Mano vardas Janina, man šešiasdešimt aštuoneri, gyvenu Vilniuje, Žirmūnuose, tame pačiame dviejų kambarių bute, kuriame augino sūnų Tomą. Vyras mirė

Read More
Įdomu

Vyras visą gyvenimą man kartojo, kad be jo aš esu niekas. Tylėjau, augau vaikus, kenčiau jo šaltumą ir pajuokas. Bet jo jubiliejaus dieną, kai visų akivaizdoje jis pavadino mane „tiesiog ta, kuri namus prižiūri”, atsistojau iš už stalo ir padariau tai, kas privertė svečius nustoti šypsotis…

Mano vardas Audronė, man penkiasdešimt aštuoneri, visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, Žirmūnuose. Su Sauliumi susituokiau būdama dvidešimt trejų. Jis turėjo statybinių

Read More
Įdomu

Dukra kasryt atveždavo man vaikus septintą valandą, o pasiimdavo tik po aštuntos vakaro. Aš mylinčiai jais rūpinausi ir tylėjau, nes maniau: šeimai reikia padėti. Bet vieną dieną išgirdau, kaip ji draugei sako: „Mama vis tiek nieko nedaro, jai net naudinga turėti kuo užsiimti.” Ilgai kentėjau, bet tą kartą nesusilaikiau ir padariau tai, ko pati iš savęs nesitikėjau…

Man šešiasdešimt aštuoneri metai, gyvenu Žirmūnuose, mažame bute, kurį pažįstu užmerktomis akimis. Nuo to laiko, kai dukra Rasa pagimdė antrąjį,

Read More

You cannot copy content of this page