„Būdama 54-erių aš jaučiuosi laisva ir laiminga, kad neturiu vaikų“
„Aš džiaugiuosi, kad išvengiau motinystės!“
Kai man buvo 8, šeštadieniais aš nakvodavau pas savo auklę, kadangi mama dirbo naktinėje pamainoje. Tai būdavo ryškiausias savaitės įvykis.
Niekas nerodė man tokios meilės ir švelnumo, kaip auklė. Mes su ja kartu piešdavome, žiūrėdavome filmus ir dainuodavome valgydamos sriubą su krekeriais-gyvūnais. Sekmadienio rytą mes šokdavome, apsimesdamos, kad esame filmavimo aikštelėje.
Tačiau santykiai su mama buvo visai kitokie. Ypač po to, kai ji nusprendė išsiskirti su tėčiu. Tada ant jos pečių atgulė didžioji tėviškų įsipareigojimų dalis. Kartais ji neištverdavo ir verkdavo, tačiau niekada pas nieką nesikreipė pagalbos.
Vėliau, kai suaugau, supratau, kad mano mama ištekėjo 19 metų. 20-ies ji pagimdė pirmą vaiką, iš paskos antrą. Ir iš tiesų ji niekada neturėjo laiko sau. O visą laiką dirbo dėl kažko.
Ir visa tai manyje paliko antspaudą. Ji sukėlė man daugybę klausimų, kuriuos aš bijojau užduoti vėlesnių metų bėgyje.
Pavyzdžiui, kaip sužinoti, kad tu emociškai nepilnavertė? O kas, jei tu tai sužinosi tik tada, kai gims vaikai? Jei aš turėsiu vaikų, ar nepasijusiu spąstuose, kaip mano motina? Ar aš užkrausiu naštą savo vaikams ir traumuosiu juos, kaip tai darė mano tėvai?
Po to, kai man buvo beveik 44 metai, dėl medicininių rodiklių aš patyriau histerektomiją. Kai mes sužinojome, kad ji padės tašką mūsų blaškymesi turėti ar neturėti vaikų, aš pajutau palengvėjimą.
Kažkuri mano dalis vis dar abejoja, kad aš tokia, kokia esu, todėl kad aš „nuostolinga“ arba „egoistiška“, arba todėl, kad aš tiesiog nelinkusi į motinystę.
Galbūt aš niekada to nesuprasiu. Viskas, ką aš žinau, yra tai, kad būdama 54-erių aš laiminga gyvendama bevaikį gyvenimą, kuriame jaučiuosi laisva – ir kuriame visada yra laiko sau!
