Draugė visada mane mėgdžiojo, tačiau paskutinis jos išsišokimas perpildė kantrybės taurę

Mano draugė Dominyka gera ir jautri, su ja linksma ir įdomu. Mes draugaujame seniai, bet mano vyras Andrius nemėgsta Dominykos. Sako, kad ji man pavydi. Dabar ir pati pradedu susimąstyti, gal jis ir teisus?

Mes su Andriumi daug dirbome ir sukūrėme savo verslą, kuris neša pelną. O Dominykos vyras įpratęs gyventi nuo algos iki algos, niekaip nesivysto ir vis tikisi, kad jam kas nors padės. O Dominyka galvoja, kad man paprasčiausiai pasisekė.

Nepaisant to, kad Dominykos šeimos pajamos daug mažesnės už mūsų, ji visada norėjo būti panaši į mane. Aš nusprendžiau prisiauginti plaukus – ir ji prisiaugino, aš pasidariau antakių permanentą – ir ji iš paskos užsirašė į saloną.

Nusprendžiau pasikeisti telefoną, pasirodė, kad ir Dominykos telefonas blogai veikia. Tik man naują daiktą nusipirkti nesunku, o Dominyka ima kreditus. Kiek kartų jai sakiau: „Dome, būk savimi. Na kam tau būti panašia į mane?“ Nepadeda. Na aš ir nustojau kreipti dėmesį. Vis tiek jos neperdarysi.

Na o paskutinis jos išsišokimas privertė mane susimąstyti, ar man reikia tokios draugės.

Pas mus su Andriumi pirmas rimtas jubiliejus – alavinės vestuvės. Mes 10 metų pragyvenome kartu, susiradome naujų draugų ir nusprendėme atšvęsti šią progą restorane. Šventei ruošėmės iš anksto, rinkomės salę ir sudarinėjome meniu. Dominyka su entuziazmu padėjo man organizuoti šventę.

Man norėjosi tą dieną atrodyti ypatingai ir aš nusprendžiau užsisakyti vakarinę suknelę iš „Valentino“.Taip, brangu. Tačiau ši suknelė to verta. Dar ir užsisakinėjau tiesiai iš Italijos. Šansai, kad kažkas turės tokią pat – minimalūs. Mes su Dominyka ją kartu išrinkome iš katalogo, aptarėme aksesuarus, net šukuoseną parinkome.

Ir štai ilgai laukta diena. Aš truputį pavėlavau į šventę. Makiažas ir šukuosena užėmė daugiau laiko,nei planavau. Tačiau aš atrodžiau nerealiai. Nervinausi ir skubinau vairuotoją, tačiau jis mane nuramino: „Tai normalu, kad jaunikis laukia nuotakos.

Taip ir turi būti“. Aš užėjau į restoraną ir apstulbau. Ten jau buvau aš. Tiksliau, ne aš, o mano kopija. Dominyka persidažė ir pasidarė tokią pat šukuoseną, jos suknelė buvo tiksli manosios kopija, tik ne tokia kokybiška, bateliai, rankinukas. Viskas vienoda. Dominyka neatspėjo tik papuošalų – mes jų neaptarėme. Priėjau prie draugės:

– Dome, kodėl tu taip padarei? Tu juk žinojai, kokia man svarbi ši šventė. Žinojai, kad užsisakinėjau suknelę iš Italijos, kad niekas tokios neturėtų. Na kodėl?

– Tai pokštas. Maniau, taip bus linksmiau. Dvi nuotakos šventėje.

Nesupratau Dominykos pokšto. Tai mano šventė. Ne jos. Ir negali būti vestuvių jubiliejuje dviejų nuotakų. Išleidau krūvą pinigų ir išeikvojau nervus, kad jausčiausi karaliene.

O mano draugė, kuri žinojo, kaip man tai svarbu, viską sugadino. Be to, ji nuoširdžiai nesuprato,kodėl aš nusiminiau. Arba apsimetė, kad nesuprato.

Situaciją išgelbėjo Andrius. Taręs: „Dome, tau laikas namo!“ jis tiesiog išstūmė mano draugę iš salės. Ir kreipėsi į svečius:

– Tai mano tikroji žmona ir mylima moteris, o nevykusi jos kopija išvyko namo.

Visi linksminosi, galima sakyti, šventė nusisekė. Bet aš vis tiek buvau kaip nesava. Negalėjau išmesti iš galvos Dominykos. Ir nors ji išėjo, aš vis tiek nesijaučiau baliaus karaliene. Buvau pikta ant jos, bet man vis tiek jos trūko.

Sekančią diena Domė man paskambino. Maniau, ji skambina atsiprašyti, bet ne. Ji net nepasidomėjo, kaip praėjo šventė. Tiesiog pradėjo sakyti, kaip mes neteisingai su ja pasielgėme. Ji tiek jėgų įdėjo ruošdamasi šventei, o Andrius ją išvijo visiems matant.

– Dabar visi sakys, kad į mane galima valytis kojas.

– Palauk, – pertraukiau ją,- juk tu pati kalta, kad Andrius taip pasielgė. Kam reikėjo rengti šitą cirką?

Dominyka pradėjo eilinį kartą pasakoti, kad mums pasisekė, mes maudomės prabangoje. O ji tokia vargšė nelaiminga. Jai norėjosi nekristi veidu į purvą ir tinkamai atrodyti tarp kitų svečių.

– Dome, jei tu norėjai prabangiai atrodyti ir buvai pasiruošusi išleisti nemažą pinigų sumą, tu galėjai rinktis bet kokią kitą suknelę ir pasidaryti kitą šukuoseną. Tu turi tikrai gerą skonį. Kam reikėjo kopijuoti mano įvaizdį?

Į ką Dominyka nepatenkintu tonu man atsakė:

– Aš nesuprantu, kodėl dėl vienodų drabužių tu išpūtei tokią problemą.

Ir padėjo ragelį. O aš sėdėjau ir galvojau. Dominyka juk normaliai uždirba. Pilnai užtenka, kad gyventų be rūpesčių. Bet ji kažkodėl vaikosi brangių daiktų, nori vaikščioti į brangius salonus. Mums su Andriumi niekas nepadėjo. Viską, ką turime, mes uždirbome patys. Mes beveik gyvenome darbe, nieko sau neleidome, kad surinktume pinigų verslo įkūrimui.

Praėjo savaitė. Per tą laiką Dominyka nė karto neatėjo ir nepaskambino. Jaučiasi įskaudinta ir laukia atsiprašymo? Nežinau. Aš jau nustojau ant jos pykti už šį išsišokimą. Tačiau skambinti jai nenoriu. Nebesu įsitikinusi, kad su ja bus lengva ir linksma kaip anksčiau.