Iškankintas šuo sėdėjo uždarytame narve, o šalia gulėjo raštelis

Šunį išmetė kaip nereikalingą daiktą!

Kartą mergina,prieglaudos, kuri randasi viename iš Tenesio valstijos miestų savanorė,išėjo į lauką šerti benamių kačių. Jos dažnai ateidavo čia maisto. Mergina buvo kieme ir pamatė narvą, kuris stovėjo ant žolės. O jame sėdėjo šuo ir su liūdesiu žiūrėjo į savanorę…

Jo akyse buvo toks stiprus liūdesys ir nusivylimas, kad praeiti pro šalį buvo neįmanoma. Nuo šito nelaimingo gyvūno žvilgsnio spaudė širdį.

Kas gi išdrįso išmesti šunį narve, nepalikęs nei vandens, nei maisto kąsnelio? Tą dieną dar buvo stiprus karštis. Net nusileidus saulei, vakare atmosferoje jautėsi tvankuma.

Šalia narvo gulėjo raštelis. Jame buvo pranešama, kad šuns vardas Čabsas. Taipogi, kad namie jo laikyti šeimininkai daugiau negali. Kokia būtent priežastis privertė žmones išmesti šunį, raštelyje nebuvo pasakyta.

Viena aišku: šuo daugiau jiems nereikalingas. Tikėtina, kad šeimininkai norėjo pasielgti kaip galima geriau, tikėdamiesi, kad šunį kas nors pasiims sau. Tačiau palikti jį narve buvo siaubinga. Argi tai išeitis iš tokios situacijos?

Pažymėtina, kad buvę šeimininkai parašė apie tuos skiepus, kurie esą buvo atlikti šuniui. Tačiau savanoriai suabejojo dėl to. Kas atliks vakcinaciją šuniui, kurio nori atsikratyti?

Bet tai jau ne taip svarbu. Svarbiausia tai, kad jį rado mergina ir padėjo. Tai labai puiku!

Po kurio laiko šuo jau buvo prieglaudoje. Ėdė, miegojo, mėgavosi ramybe. Jį gerai išprausė, kadangi šuns kailis buvo suteptas kažkuo, panašiu į alyvą. Todėl gyvūnui teko patirti kelias nelabai malonias procedūras. Tačiau vėliau jis pasijuto žymiai geriau. Net liūdname jo žvilgsnyje atsirado vilties prošvaisčių į geras jo likimo permainas.

Dabar jis gyvena prieglaudoje. Čia jį pavadino kitaip – Skvigiu. Ir priešaky jam naujas gyvenimas. Jį būtinai pasiims geri žmonės, kurių savanoriai jau ieško.

O tie, kurie taip žiauriai pasielgė su savo šuniu, turbūt dar daug kartų jį prisimins.

Palinkėsime Skvigiui gerų šeimininkų ir laimingo gyvenimo.

You cannot copy content of this page