Įteikėme dovaną mylimai auklėtojai, o ji padovanojo ją mūsų vaikams

Mūsų auklėtoja Elena Steponavičienė – geriausia pasaulyje. Dėl to vienbalsiai sutaria visų vaikučių mamos. Nė vieno vaiko ji neišskiria. Mažyliai jau ne pirmus metus su malonumu eina į darželį.

Kai kyla klausimas apie auklėtojos sveikinimą su kokia nors švente, nėra svarstymų, reikia ar nereikia kažką dovanoti. Reikia ir taškas! Tokių, kaip mūsų Elena, daugiau nėra, mums labai pasisekė su ja.

Tik štai ką padovanoti šiai nuostabiai moteriai, mes niekada nežinome. Norisi įteikti kažką gero, tačiau yra rizika neįtikti. O ji pati niekada gyvenime nepasakys.

Todėl per rugsėjo 1, Mokytojo dieną ir Kalėdas mes dovanojame didžiulę gėlių puokštę ir krepšį gardumynų prie kavos ar arbatos. Mūsų mylima auklėtoja visada dėkoja mums su ašaromis akyse.

Tačiau viena yra paprasta šventė, o visai kita – 45 metų jubiliejus. Taip, auklėtojai Elenai netrukus sukaks 45. Ir mes ne juokais susirūpinome. Juk pedagogų atlyginimai nedideli, o mes norėjome iš visos širdies nudžiuginti mylimą auklėtoją kažkuo geru.

Pinigų surinkome nemažai. Niekas nepasakė, kad per daug. Viena liūdino – auklėtoja Elena kategoriškai nepageidavo „užsisakyti“ to, ko jai reikia. O išleisti nemažos sumos niekniekiams nesinorėjo.

– Aš visada taip džiaugiuosi jūsų dovanotomis gėlėmis, brangūs tėveliai. Todėl būsiu laiminga gavusi puokštę, – su šypsena pasakė auklėtoja, kai aš ir kitos mamos ėmėme jos klausinėti.

– Na ne, auklėtoja, taip neišeis. Jei jūs nepasakysite, ko norite, mes išleisime šią sumą kokiai nors kvailystei! Jums juk pačiai bus apmaudu, kad mes išlaidavome nereikalingam daiktui,- prikibau aš.

Ir auklėtoja Steponavičienė pažadėjo pagalvoti. Nuo atsakymo ji išsisukinėjo kaip galėdama. Bet kai mes pasakėme, kad padovanosime jai juvelyrinės parduotuvės čekį, visgi atsakė:

– Ak, brangieji mano, ką gi su jumis padarysi! Nereikia man juvelyrinių parduotuvių. Tuomet jau geriau įprasto prekybos centro, kuriame yra visko – nuo indų iki gėlių vazonų – čekis.

Puiki idėja. Čekis apvaliai sumelei leis auklėtojai nusipirkti tai, ko ji pageidaus. Net jei panorės prisipirkti produktų ir prigrūsti šaldytuvą – tegu.

Ir per gimimo dieną mes auklėtojai Elenai įteikėme milžinišką gėlių puokštę ir čekį didelei sumai. Mūsų auklėtoja labai nustebo dėl dovanų kortelės nominalo. Ji labai mums dėkojo.

– Ačiū, brangūs tėveliai. Būtinai greitu metu nueisiu į parduotuvę, nusipirksiu tai, ką noriu ir nufotografuosiu! – šypsodamasi ištarė auklėtoja Elena.

Mes buvome patenkinti. Galiausiai mums pavyko įtikti moteriai, kuri išties tapo antrąja mama mūsų vaikams.

O po kelių dienų mūsų grupėje atsirado gražus, ryškus žaidimų kompleksas. Ten buvo ir virvės, ir sūpynės, ir čiuožynė. Vaikai buvo sužavėti atsiradusios naujovės. Mes nė pagalvoti negalėjome, iš kur atsirado šis stebuklas.

Netrukus Elena Steponavičienė sukvietė tėvus į eilinį susirinkimą. Mums reikėjo aptarti artėjantį vaikų paruošimą mokyklai ir kitus klausimus. Tačiau pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė mūsų mylima auklėtoja, buvo tokie:

– Brangūs tėveliai. Iš visos širdies norėjau padėkoti jums už nuostabią dovaną, kurią man įteikėte. Aš seniai stengiausi, kad grupėje atsirastų nauji žaislai, sūpynės ir čiuožynė. Tačiau visa tai liko svajonė. O jūsų dėka aš galėjau šią svajonę įgyvendinti!

Štai tada mes ir supratome, kad šis nuostabus kompleksas buvo nupirktas tame pačiame prekybos centre, kuriam mes surinkome pinigus. Žinoma, labai norėjosi nudžiuginti auklėtoją Eleną asmeniškai. Tačiau tuo momentu mes supratome, kad tikras džiaugsmas jai yra mūsų vaikų laimė.