Jei vyras mano, kad jis turi problemų, tai jis nužengia nuo vyriškojo kelio

Vyras gali turėti tik sunkumų, jis negali turėti problemų. Problemos tik pas moteris, o pas vyrus – nemalonūs laikini nesusipratimai. Kai jis įveikia šiuos sunkumus, tampa stipresniu. Tai, kas vyro nenužudė, padarė jį stipresniu. Tai faktas. O nužudyti jį, kaip rodo praktika, sunku. Reikia pasistengti. Tačiau vyrai patys laužo save. Pirmiausia iš vidaus.

Žinoma, gali būti kažkokių realių nelengvų periodų, gali būti realių nesėkmių, praradimų. Tačiau tai materialus pasaulis, vienokių ar kitokių sunkumų turi visi. Parodykite man tą, kurio visas gyvenimas saldus it pieniškas šokoladas. Taip nebūna. Sugebėjimas teisingai priimti nesėkmes kaip tik ir išskiria žmogų su gera perspektyva.

Tai charakteristika žmogaus, turinčio nuoseklią, tikrą filosofiją. Už vieną muštą du nemuštus duoda. Kodėl taip sakoma? Todėl kad kai vyras išmoksta atremti smūgį (gerąja prasme), jis įgauna tikras kovotojo charakterio savybes. Atlaikyti likimo smūgius – pirmiausia, žmonių išdavystes – antra, ir sugebėjimą apsiginti nuo griaunančių vidinių troškimų – trečia.

Problemos užgriūva tik moteris. Jų psichika taip surėdyta. Todėl šeimoje jai būtina padėti. Vienai jai nesusidoroti. Kartais ji gali jaustis nemylima ir nereikalinga. Tai kaip ūmi liga, pakertanti nuo šaknų. Taip kaip nesėkmingai išnirusi čiurna. Trakšt – ir jėgų nebėra. Guliu ir verkiu. Ir būtent tokiu momentu jai taip reikia vyro palaikymo. O ne kvailo ir žiauraus: „Kelkis, ko išsidrėbei?!“

Išvis reikia ne tiek ir daug: apkabinti, paglostyti, padovanoti gėlytę, pasakyti gerą žodį, prablaškyti, paprasčiausiai pabūti šalia, bet nemesti, neignoruoti! Negalima sakyti: „Nusiramink, visos tos tavo problemos laužtos iš piršto, tai išsigalvojimai lygioje vietoje.

Va aš tai turiu realią krūvą problemų“. Moterys priima tai kaip įžeidimą, joms tai reiškia, kad visi spjovė į ją ir pasakė: „Aš tavęs nemyliu, tu man nebeįdomi, nereikalinga, svetima“. Tai kaip palikti sergantį žmogų mirti. Tai kaip mesti porininką lūžusia koja kalnuose, tegu miršta vienas ir negadina man nuotaikos savo dejonėmis.

Kartais reikia susiimti ir įveikti laikinus sunkumus, užsiversti ant pečių draugą ir tempti jį porą kilometrų iki bazės, negalvojant apie save, kad išgelbėtum jam gyvybę.

Kartais reikia tiesiog apkabinti, paglostyti, padovanoti gėlytę, pasakyti gerą žodį, prablaškyti, pabūti šalia, šiltai pažiūrėti į akis. Kartais to netgi pakanka, kad ji imtų laisviau kvėpuoti, kad skausmas atlėgtų.

Šeima – tai bendras vyro ir moters darbas, tačiau tokie partnerių santykiai, gaila, reti. Deja, žymiai dažniau tai arba žiaurus eksploatavimas, arba gėdingas manipuliavimas. Tačiau šeima reikalauja pasiaukojančios meilės. Reikia mokėti išklausyti artimą žmogų, kažką paaukoti dėl jo. Tapti vienintelės sparnais, būti mylimojo džiaugsmo šaltiniu.

Vyriškasis Jan. Moteriškasis In. Vienas be kito nuostolingas, nepilnavertis, neteisingas, neharmoningas. Mes tokie gimėme, mes tokie sutverti neatsitiktinai. Vienas papildo kitą. Vienas nepastebimai pereina į kitą… Juk konkurencijos nėra. Yra du pasauliai. Yra susijungimas ir bendradarbiavimas.

Nėra teisingos ir neteisingos pusės. Yra skirtinga paskirtis. Yra vienybė ir harmonija.