Kaip atleisti motinai, kad atlėgtų širdis? Kaip pateisinti ją savo akyse? Negaliu gyventi su ja taikoje. Ar geriau išvis nebendrauti?

Mano motina manęs nemyli. Tai supratau neseniai. Anksčiau laikiau ją geriausia mama. Bet kai užaugau ir pati pagimdžiau dukrą, palyginau savo elgesį su vaiku ir mano motinos elgesį su manimi.

O esmė štai kame. Iki kokių penkerių ji buvo normali, paskui atsirado patėvis. Ir viskas. Jos gyvenimas su juo, o aš niekas. Štai pamenu, kaip visą vaikystę mane skriaudė giminaičiai, o ji tylėjo. Mane skriaudė mokykloje, o ji tylėjo. Na kaip taip gali būti, jei myli vaiką?

Patėvis amžinai mane žemindavo. Vaikystėje buvau pilnoka, tai jis visą laiką vadino mane stora ir sakė, kad niekada neištekėsiu. Buvo daug pačių įvairiausių užgaulių situacijų. Kišenpinigių neduodavo, ir motina taip pat. Paduoti tikro tėvo alimentams nebuvo galima, užtrauksime jam gėdą.

Prisimenu, kaip motina mezgė ir siuvo man drabužius, patyliukais labai retai duodavo smulkių. Prisimenu, anksti pradėjau rūkyti. Patys jie poilsiaudavo, vaikščiodavo pasipuošę kailiniais. Vėliau motina pagimdė vaiką nuo patėvio. Su juo elgiausi gerai. Ir jie su juo elgėsi normaliai, neskriaudė. Tačiau nepykstu ant brolio, pati jį visada užstoju.

Dėl motinos kaltės mečiau mokyklą, nebaigiau. Ji pasakė: „nėra pinigų, eik dirbti apsaugine arba pardavėja“. Vėliau prasidėjo santykiai su vaikinu. Jis dažnai su manimi elgėsi blogai. Man prasidėjo depresija. Pradėjau gerti ir valkatauti. Motinai nereikalinga ir vaikinas metė. Pirmoji meilė ir visa kita.

Nemačiau prasmės gyventi. Darbo normalaus nėra, gyvename kaime, mokytis negaliu. Buvo ir du abortai. Tai truko kelis metus. Namie negyvenau. Gyvenau pas tetą, pas močiutę, o motinai nerūpėjo, kur šlaistosi dukra. Kad tik jai būtų gerai su vyru.

Ir štai kartą motiną ir patėvį ištiko finansinė krizė. Jie buvo skolose, nebeliko kur gyventi, iškeldino. Iš pradžių padėjau, gyvenau su jais nuomojamame bute. Paskui santykiai su motina pasidarė įtempti, vėl nebegyvenau su jais ir vėl tas pats gyvenimo būdas. Atėjo nusivylimo momentas.
O vėliau sugrįžo buvusysis ir mes pasimylėjome. Aš pastojau. Nustojau gerti, rūkyti ir tą gyvenimo būdą prisimenu kaip baisų sapną. Atsirado gyvenimo prasmė. Atradau save.

Mano vaikas myli močiutę, tačiau ji vėl elgiasi taip pat, kaip ir su manimi. Jai nėra laiko. Ji šalta būtent mums. Aš jai padedu. Mano vyras duoda jiems savo mašiną, padeda finansiškai ir fiziškai darže. Sugalvojau jiems verslą, užsiimu reklama, tiekimu, tinklapio apipavidalinimu ir neėmiau iš jų nė cento.

Kai susipykstu su vyru, ji mūsų nepriima. Sako, kad nėra vietos. Mano vyras – jai naudingas žentas. Ji bendrauja, nes naudinga. O aš negaliu atleisti ir kaskart, kai mes su ja susipykstame, jai viską išsakau. Tačiau ji mane pertraukinėja.

Atleisčiau jai, jei ji pripažintų savo kaltę. O ji sako, kad aš ją užknisau. Nė karto nepavadino manęs dukra ar dukrele, visada tik vardu. Motina niekada manęs neužstojo, tik išnaudojo.