Kartą per mėnesį, pirmąją dieną, žmona važiuodavo į komandiruotę. Ir aš nusprendžiau ją pasekti…

Mes susipažinome mokslų metu – ji buvo mano dėstytoja. Ir nepaisant amžiaus skirtumo, mes taip smarkiai susidomėjome vienas kitu, kad pamilome ir susituokėme.

Bet kai kas rimto temdė mano šeimyninę laimę. Aš būdavau priverstas kiekvieną mėnesį likti vienas, o dar ir pastoviai pirmąją dieną – tą dieną žmona būtinai išvažiuodavo į eilinę komandiruotę. Ir tai tęsiasi nuo mūsų bendro gyvenimo pradžios iki šiol.

Pradžioje man atrodė, kad taip ir turi būti, tai yra normalu – išvažiuoja ir išvažiuoja. Bet paskui mane, žinoma, nugalėjo abejonės. O pati sutuoktinė nesuteikdavo tam jokių priežasčių – ji buvo su manimi labai gera, mandagi ir dėmesinga. Bet aš toliau abejojau ir spėliojau. Ir aš neišlaikiau, nusprendžiau ją pasekti. Tam pasamdžiau detektyvą.

Atėjo eilinė pirmoji diena pagal kalendorių, mano seklys pradėjo darbą.

Aš negalėjau sau rasti vietos ir tuo metu labai jaudinausi dėl to, ar aš teisingai elgiuosi, ar aš ne veltui pasamdžiau privatų detektyvą. Juk taip aš rizikuoju sugriauti puikią mūsų šeimą, kurią aš iš tiesų branginu.

Vakare pasigirdo detektyvo skambutis: „Duomenis surinkau, kad perduočiau jums informaciją, siūlau susitikti tiesiog dabar.“ Nepraėjo nė valandos, kai mes jau sėdėjome už staliuko kavinėje. Man prieš nosį aušo kava – aš negalėjau jos gerti, tiesiog nelindo į gerklę.

Aš vos išspaudžiau: „tai ką, ji mane apgaudinėja?“Į tai jis atsakė: „Viskas yra kitaip. Taip, ji nevažinėja į jokias komandiruotes, taigi, jūs ne veltui tai įtarėte. Bet kito vyro ji neturi. Žinokite – jūsų sutuoktinė nuostabi moteris.“
O paaiškėjo štai kas – ji važinėja rūpintis savo pirmuoju vyru, kuris tapo neįgalus dėl sunkios traumos.

Ji negali jo palikti, kadangi giminaičiai jo atsisakė. Tada ji nusistatė aiškią datą, kada važiuos pas jį padėti ir aplankyti. Ir nepaisant to, kad vėl susituokė, neatsisakė jo.

Kai ji grįžo namo, aš papasakojau jai, kad nusprendžiau atlikti tyrimą, ir apie tai, kad dabar viską žinau apie jos reikalus.

Sekančio mėnesio pirmąją dieną mes kartu nuvažiavome pas jos buvusį vyrą. Sutuoktinė ne tik kad neprieštaravo, ji net paprašė mano atleidimo už tai, kad ji apie viską nepapasakojo pati ir sukėlė man negerus įtarimus. Ji tiesiog pergyveno dėl to, kaip aš sureaguosiu.

O aš maniau, kad mano brangi žmona man neištikima, o galiausiai sužinojau, kad ji dar geresnis žmogus, nei galėjo būti.

Niekada daugiau ja nesuabejosiu iki pat gyvenimo pabaigos.

You cannot copy content of this page