Kartais aš manau, kad kai mes nueisime į dangų, Dievas būtinai prieis prie kiekvieno mūsų ir paklaus…
Kartais aš manau, kad kai mes nueisime į dangų, Dievas būtinai prieis prie kiekvieno mūsų ir paklaus:
– Na, kaip?
– Kas kaip? Nuodėminga, Viešpatie…atleisk… – pradėsiu aš…
O jis pertrauks ir sakys:
– Na tai aš ir taip žinau. Stebėjau tave… Kaip tau Žemė?
– Hmm… Apie ką tu, Viešpatie?
– Na, aš kūriau Žemę 6 dienų bėgyje ir visa, kas joje. Kaip ji tau? Patiko?
Matei, kokias žuvis Raudonojoje jūroje aš sugalvojau?
O mano ugnikalnius? Klasiški, tiesa?
O džiungles? Džiungles matei???
Klausyk, kiek laiko aš kriokliams sugaišau, kad tu žinotum!!!
O banginis!!! O!!! Kad tu žinotum, kokį galingą aš jį sukūriau !Tu juk matei banginius, tiesa?
Nagi, pasakok…Kas tau labiausiai patiko?
Ir aš labai bijau, kad stovėsiu, klapsėsiu akimis ir sakysiu…
– Na, aš šitąjį… tiesiog laiko nebuvo… aš šitą… dirbau daug… paskui šeima… vaikai…metinė ataskaita…kreditas mašinai…bet aš norėjau, tikrai, Viešpatie, norėjau! Kalta, atleisk, Viešpatie!
– Ne kalta, o kvaila !– pasakys jis.
– Antro šanso pažiūrėti į ją nebus!
Na gerai… Trauk, Petrai, Gyvenimo Knygą…Kas ten pas ją?
