Kiekvieną naktį mano vyras dingdavo 3:12… o vieną kartą sužinojau, kur. Tiesa pasirodė sunkesnė nei melas

Pabudau viduryje nakties – šalia nieko. Vyro lovoje nebuvo. Laikrodis rodė 3:12. Pažvelgiau į virtuvę – nieko.

Ir staiga – spragtelėjo užraktas: įėjimo durys atsidarė ir jis įėjo.

– Kur buvai? – paklausiau aš.

– Išnešti šiukšlių, – ramiai atsakė jis.

– Trečią valandą nakties? – negalėjau nuslėpti nuostabos.

Jis linktelėjo. Bet kažkas buvo ne taip. Pažvelgiau po kriaukle. Šiukšlės vietoje. Melas buvo akivaizdus, bet įrodymų nebuvo.

Kitą naktį apsimečiau miegančia, kad jį pričiupti. Bet užmigau. Ryte – šiukšlės vietoje. Vėl.

Trečią naktį nustatiau žadintuvą 3:00. Pabudau. Jo nėra, jo lovos pusė – šalta. Išėjau į koridorių ir sustojau, pamačiusi jį…

Jis sėdėjo tiesiai ant grindų prie įėjimo durų. Rankose — sena juoda sportinė kuprinė, ant kelių atversta užrašų knygelė. Markas pasilenkęs virš jos, kažką skaitė ir kartais ranka braukė per akis. Priėjau arčiau — grindys lūžo po kojom. Jis sukruto, pakėlė galvą.

— Ką čia veiki? — mano balsas skambėjo griežčiau, nei norėjau.

— O tu? — jis bandė nusišypsoti, bet šypsena buvo priversta.

— Jau kelias naktis išnyksti. Kur?

Markas uždarė užrašų knygelę ir ilgai žvelgė į ją, tarsi rinkdamas mintis. Po to tyliai tarė:

— Važiuoju pas Laurą.

Širdis prasmego kažkur žemyn.

— Kokiai Laurai? — tyliai paklausiau.

— Seseriai, — jis pakėlė akis. — Ji nesusitvarko. Po mamos mirties ją pradėjo kankinti priepuoliai, ji bijo naktų viena. Galvojau, kad tai praeis greitai, bet ji skambina, ir aš negaliu nevažiuoti.

Nutylau. Man įstrigo gumulas į gerklę. Žinojau, kad jo seseriai sunku ištverti netektį, bet niekada negalvojau, kad viskas taip blogai.

— Kodėl nesakei? — paklausiau.

— Nes nenorėjau įtraukti tavęs į tai. Žinau tavo požiūrį į mano seserį. Tu to nepalaikytum.… — jis nusuko žvilgsnį. — Bijojau, kad nuspręsi, jog daugiau galvoju apie ją nei apie tave.

Nusėdau šalia. Kuprinė, kurią jis vežėsi su savimi, buvo prikimšta kasdienių daiktų: pledas, arbata, vaistai. Viduje gulėjo jų motinos nuotraukos, tvarkingai susirištos juostele.

— Galėjai manimi pasitikėti, — tyliai pasakiau. — Juk esame šeima.

Jis linktelėjo, ir pastebėjau, kaip dreba jo pirštai. Jis atrodė pavargęs, išsekęs, su raudonomis akimis.

Sedėjome tylėdami, kol pro langą nepradėjo aušti. Tik tada pajutau, kaip širdis plyšta į dvi dalis: iš gailesčio jam ir iš skausmo, kad jis visa tai nešė vienas.

Dabar žinau, kur jis eina. Ir kiekvieną naktį, kai pabundu ir matau tuščią vietą šalia, aš jau nepykstu. Bet lengviau nuo to netampa. Nes matau, kaip jis nyksta iš vidaus, kaip gyvena tarp dviejų namų: šalia manęs ir šalia jos tylos.

Kartais man atrodo, kad aš prarandu jį ne dėl neištikimybės, ne dėl kitos moters, bet dėl svetimos skausmo, į kurį jis pasinėrė visa galva.

Ir pagaunu save mąstant: ar užteks manęs, kad ištverčiau tai tyliai, būti šalia ir nekelti didesnių reikalavimų?

Ar tu galėtum gyventi su žmogumi, kuris kiekvieną naktį išeina ne pas tave, o pas svetimą skausmą?