Klasiokų susitikime manęs niekas nepastebėjo…
Aš buvau paprasta mergaitė iš provincijos. Kaip ir visos mano bendraklasės, svajojau išvažiuoti į didelį miestą, ištekėti už princo ir gyventi patogioje pilyje su vaizdu į triukšmingą prospektą. Tačiau susiklostė ne visai taip, kaip norėjosi…
Aš įstojau į vieną geriausių universitetų sostinėje. Mokiausi gerai. Ketvirtame kurse pradėjau susitikinėti su vaikinu. Bet supratau, kad jis – visiškai ne man…nutraukiau santykius ir išvykau atgal į gimtąjį kaimą.
Su aukštuoju išsilavinimu aš be problemų įsidarbinau buhaltere gamykloje. Reikalai ėjosi lengvai, bet užtikrintai. Po metų aš susipažinau su savo būsimu vyru Andrium. Jis irgi dirbo toje pačioje gamykloje inžinieriumi.
Susirašėme kukliai ir beveik iškart aš išėjau į dekretą ir pagimdžiau sūnų. Paskui atsirado dukra. Viskas ėjo savo vaga. Vyras stengėsi iš visų jėgų, kad mums nieko netrūktų. Kartais būdavo labai sunku…
Kartą man paskambino klasiokė. Pasirodo, šiais metais 10 metų po mokyklos baigimo. Buvo ruošiamas grandiozinis klasiokų susitikimas. Aš nuoširdžiai apsidžiaugiau. Taip norėjosi pamatyti pažįstamus žmones ir išsiveržti iš motinystės atostogų gniaužtų.
Aš apsirengiau geriausius savo drabužius, net nuėjau į kirpyklą. Jaučiausi puikiai, kol neperžengiau klasės slenksčio. Ten susirinko „visuomenės grietinėlė“ su priaugintomis blakstienomis, nagais, lūpomis ir dar daug kuo…
Dauguma atvažiavo brangiomis mašinomis. Aš pastovėjau kamputyje, o paskui prisėdau prie savo buvusios suolo kaimynės. Tik su ja aš ir pabendravau. Tačiau praėjus kelioms valandoms ji išskubėjo namo pas vaikus. Likę klasiokai manęs net nepastebėjo.
Tai nenuostabu. Aš gana nevykusiai atrodžiau su savo paprastute suknele palyginus su išsipusčiusiomis sostinės madistėmis. Man buvo labai apmaudu, bet nieko nepadarysi…
Tačiau kelių sekančių metų bėgyje mūsų šeimą užgriuvo permainos. Vyrą paaukštino ir jam pradėjo sektis labai gerai. Į darbą aš taip ir neišėjau. Atidariau privatų vaikų darželį ir ėmiau mokyti mažylius.
Mūsų šeimos finansiniai reikalai susitvarkė. Mes galėjome leisti sau ir atostogas šiltuose kraštuose, ir drabužius iš butikų, ir papildomą nekilnojamąjį turtą. Aš net truputį apsidžiaugiau, kai vėl paskambino mokyklos draugė, sužinojusi, kad vėl rengiamas klasiokų susitikimas…
Šiam susitikimui aš ruošiausi labai uoliai. Nusipirkau garsaus prekės ženklo suknelę, priderinau brangius itališkus batelius, pasikviečiau į namus stilistą. Įvaizdį papildžiau nišiniais kvepalais ir, šokusi į savo mašiną, nulėkiau link mokyklos.
Aš iškart priėjau prie kompanijos, visi plepėjo apie visiškai tolimus man dalykus. Aš truputį pastovėjau prie jų ir tyliai priėjau prie kitos kompanijos. Joje nuoširdžiai nudžiugo mane matydami.
Paskui nuėjau į tualetą ir išgirdau, kaip mane aptarinėja mūsų „grietinėlė“:
– Ir ką čia ta Ieva nori iš savęs parodyti. Kaip buvo vargeta, taip ir liko! Nusipirko suknelę ir batelius per išpardavimą. Galėjo net nebandyti padaryti įspūdžio! Vis tiek už kilometro matosi, kas ji iš tiesų. Atsimenat, kokia ji atėjo praeitą kartą…
Man pasidarė labai skaudu. Ir aš išėjau namo. Viską papasakojau vyrui, jis mane ramino kaip galėjo, paskui aš pažvelgiau jam į akis ir supratau, kad visa tai – niekai. Išvis koks skirtumas, ką apie mane galvoja aplinkiniai.
Svarbiausia, kad man būtų gerai! Aš turiu mylintį vyrą, puikius vaikus ir mėgstamą darbą, o įrodinėti kažkam, ko aš verta – tai jau pernelyg žema. Tai suvokus man pasidarė žymiai lengviau gyventi!
