Kol slaugiau dukrą, vyras rado paguodą ir palaikymą kitos moters glėbyje. Tačiau aš radau jėgų jam atleisti. Ačiū kunigui už išmintingus žodžius

Ištekėjau jauna už vaikystės draugo Algio. Buvome pažįstami nuo mokyklos, baigėme tą patį universitetą ir net dirbome kartu. Kai gimė mūsų dukra, palikau darbą, užsiėmiau namais, o Algis toliau dirbo ir mus aprūpino.

Mūsų gyvenimas buvo pilnas meilės ir mūsų draugai stebėjosi, kaip mes išsaugojome tokius nuoširdžius jausmus net po 10 santuokos metų.

Bet paskui į mūsų namus atėjo bėda. Mūsų dukra Karina sunkiai susirgo ir kelis mėnesius mes praleidome ligoninėje. Mačiau, kaip sulig kiekvienu apsilankymu vyras vis labiau puola į neviltį.

Supratau, kad ant jo pečių atgulė sunki našta, juk jis vienas augino mūsų jaunesnįjį sūnų Modestą, prižiūrėjo jį ir tvarkė buitį. Tačiau mūsų dukters gyvybė kabėjo ant plauko ir aš buvau susitelkusi į rūpinimąsi ja.

Mūsų kovos įkarštyje sužinojau, kad Algis ieško paguodos kitos moters glėbyje. Jo pasiaiškinimas buvo paprastas: pavargo ir jam reikėjo kažko, kas jį užjaustų. Mes išsiskyrėme. Negalėjau žiūrėti į akis tam išdavikui. Mano ašaros išseko ligoninėje, o širdis krūtinėje buvo sunki lyg akmuo.

Dabar mes likome trise – aš ir vaikai. Ačiū Dievui, pavyko nugalėti dukters ligą. Nesustosiu ties skauduliu, kurį jaučiau mažame mūsų miestelyje sutikdama Algį ir moterį, kurią jis pasirinko vietoje mūsų.

Taip praėjo beveik du metai ir mus laikas nuo laiko pasiekdavo gandai apie sudėtingus Algio ir jo Marijos santykius. Kartą ryte Algis priėjo prie manęs gatvėje, atrodė atgailaujantis ir niekingas.

Nepaisydamas mano prieštaravimų, Algis pradėjo dažniau lankyti vaikus. Negalėjau to uždrausti, nes jis jų tėvas. Mačiau, su kokiu nekantrumu mūsų vaikai, ypač sūnus, laukia jo vizitų.

Ieškodama paguodos ir patarimo, kreipiausi į kunigą išpažinties. Ji tapo mano iškankintos sielos monologu. Esu dėkinga, kad kunigas išklausė mane ir davė patarimą, grįstą Šventuoju Raštu.

Jis mane įtikino, kad jei laikysiu nuoskaudą, tai tik įamžinsiu savo kančias. Ir kai buvęs vyras vėl priėjo prie manęs, maldaudamas atleidimo, radau savyje jėgų jam atleisti.