Кovas. Aš išeinu iš teismo kartu su savo buvusiu vyru. Jau 12 minučių, kai mes išsiskyrę…

Jis kažką kalba, aš galvoju, ar spėsiu į darbą ar geriau važiuoti namo. Ir čia aš suprantu, ką jis sako. Jis prašo grąžinti vestuvinį žiedą ir įspėja, kad vakare užvažiuos pinigų.

Aš neatsimenu, kam mes taupėme. Mašinai ar namui…Žiedas nenusiima, kaip kvailame filme, man skauda, aš sukioju jį aplink pirštą ir staiga jis nuslysta, išsprūsta iš rankų ir šokinėja asfaltu, sustodamas prie jo sportbačio. Jis jį pakelia ir įsideda į kišenę. Aš nusisuku.

Vakaras. Atvažiuoja kartu su mama. Dalinti bendro turto. Atidarė spintas, ištraukė patalynę (anyta dovanojo), nuėmė šviestuvą (jis pirko). Turbūt tai gėdingiausia scena mano gyvenime.

Aš koviausi tik dėl pinigų. Per pusę. Jų argumentas: „Mano sūnus daugiau uždirbo“. Mano argumentų niekas nesiklausė. Bet aš buvau stulbinančiai atkakli. Pinigus mes skaičiavome virtuvėje. Mama svetainėje grūdo daiktus į krepšius.

Paskutinę 100 eurų kupiūrą buvęs vyras ištiesė man, šnairuodamas į duris, ir pamerkė. Galbūt man pasirodė, bet tame buvo kažkas keisto, lyg jam irgi nepatogu.

Jie išėjo, aš sėdėjau priešais išbarstytų kupiūrų krūvą ir galvojau, ką man toliau daryti. Bute nebaigtas remontas ir skola už tai, kas padaryta. Darbe visiškai blogai, šiomis dienomis mane atleis.

Aš taupiau šiuos pinigus visus 3 santuokos metus. Aš nepirkau sau nieko. Visiškai nieko. Aš turėjau gerą vyšninės spalvos kostiumą, bet aš jį užsisakiau pas siuvėją dar universitete, pora palaidinių ir kelnes. Ir viskas. Su šiuo kostiumu aš ėjau į Kalėdų šventę darbe. Su juo aš važiavau į draugės vestuves.

Ir net mano tėtis, kuris visiškai nieko nesupranta tokiuose dalykuose, kažkaip paklausė,o tu ką, daugiau neturi ko apsirengti?
Aš atsitempiau antklodę iš miegamojo ant sofos svetainėje, užsiplikiau arbatos, kliūstelėjau į ją konjako, išsitraukiau bloknotą ir parašiau 3 darbus, kuriuos padarysiu ryte:

1. Susitvarkysiu plaukus.
2. Nusipirksiu naujų drabužių.
3. Sugalvosiu būdą pamatyti save kitokią.

O paskui prasidėjo mistika…

Paskambino draugė ir pasiūlė kelioms dienoms skristi į Milaną atsipalaiduoti, pasivaikščioti, pavaikštinėti po parduotuves, pasėdėti restoranuose…

Aš svarsčiau, negalėjau apsispręsti, kadangi tai paskutiniai mano pinigai po skyrybų ir juos išleidusi aš paprasčiausiai mirsiu iš bado.

Bet aš pasiryžau! Mes išskridome! Ir čia žvaigždės nusprendė, kad šiandien viskas bus kaip kine. Apsigyvenusios viešbutyje mes patraukėme pavalgyti ir iškart apsipirkti. Pačiame pirmame butike aš nusipirkau neįtikėtinai gražią suknelę ir „balerinas“ prie jos.

Pasipuošiau iškart parduotuvėje. Ir mes patraukėme toliau, mes ilgai vaikščiojome, fotografavomės, valgėme, vėl vaikščiojome. Vakarieniaudamos restorane mes susipažinome su vaikinais airiais, jie sėdėjo prie kaimyninio staliuko.

Vakarienė restorane persikėlė į vakarėlį klube iki ankstyvo ryto. Sekančios dienos vakarą buvo mūsų atgalinis skrydis namo. Sėdėdama lėktuve aš bandžiau sugauti savyje atgailos natelę, bet to nenutiko. Visos šios kupiūros buvo vertos tų jausmų, kuriuos aš pajutau per tas dvi dienas.

Kai aš supratau, kad galiu būti štai tokia. Aš galiu būti įžūli. Atidaryti bet kurias duris. Aš galiu sau leisti daug. Mylėti tą, ką noriu. Nesigėdyti gražiai rengtis. Nebijoti norėti daugiau.

Grįžusi namo aš parašiau šią istoriją savo paskyroje. Ją perskaitė vieno madingo žurnalo redaktorė. Pasiūlė ją publikuoti. Paskui aš jiems rašiau dar kokius 5 metus ir jau ne dėl pinigų, o dėl to, kad man tai patinka.

Praeis dar keli metai ir aš ištekėsiu už airio, taip, to paties…apvažiuosiu su juo pusę pasaulio, mano spintoje dešimtys brangių suknelių ir gyvenimas bus visiškai kitoks.

Bet aš niekada nepamiršiu savęs dvidešimtmetės su ta eurų kupiūrų pakuote, nieko nemačiusios gyvenime. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tada pastūmiau tas duris!

You cannot copy content of this page