Madam

Truputį šlubuodama iš maisto parduotuvės išėjo moteris. Rankose ji nešė du sunkius maišus. Prie išėjimo jos laukė nenusakomo amžiaus benamis ryškiai geltonu šaliku. Jis kreipėsi į moterį:

– Ponia, gal galėtumėte skirti man porą minučių jūsų brangaus laiko?

Moteris nusišypsojo. To pakako, kad viskas tęstųsi:

– Madam, aš suprantu, kad trukdau jus nepatogiu momentu, todėl pasiruošęs palaikyti jūsų maišus mūsų dialogo metu.

Moteris mąsliai pažiūrėjo į jį, pasitikslino:

– O nepabėgsi?

– Madam, aš ne to amžiaus, kad vogčiau maišus su šaldyta menke ir višta iš tokių žavių moterų!

Ji perdavė jam maišus.

– Na, ko norėjai?

– Norėjau paprašyti pinigų ir pasakyti komplimentą kerinčiai damai. Nežinau, nuo ko pradėti…

Moteris truputį raustelėjo. Ir atsakė:

– Pradėk nuo antro. Nuo jo teisingumo priklausys pirmas. Aš įdėmiai klausau. Juk ko reikia vyrui? Įdėmių moters akių ir didelių ausų.

– Hm…Jūsų akyse aš matau gabalėlį dangaus!

Moteris giliai atsiduso.

– Kiek?

– 5 eurų.

– Taigi pragersi!

Vyriškis giliai atsiduso:

– Pragersiu.

– Nesuprantu tokių, kaip jūs! Jūs gi mano bendraamžis, na plius minus. Mes gimėme, į mokyklą ten ėjome, augome. O dabar…

– Madam, man laikas. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

Jis ištiesė jai maišus. Moteris pasiūlė:

– Darom taip. Aš koją išsisukau. Tu man padėsi parsinešti maišus iki laiptinės, o aš padėsiu tau.

– Mersi, madam.

Link laiptinės ėjo spalvinga pora. Vyras nešė maišus ir kažką gyvai pasakojo. Šalia kvatodama klibinkščiavo moteris. Atrodė, kad laiminga pora grįžta namo su pirkiniais. Moteris tarė:

– Štai mes ir atėjome.

– Prabangi prabangios moters laiptinė! Madam, jūs gražuolė!

– Na tu ir padlaižys! Kaip sakoma, nebūna negražių moterų – būna tik mažai finansuojamos.

– Keista sakyti, bet per šią valandą… Aš buvau laimingas. Su jumis lengva, žinote…

– Visa tai jūsų dėka. Manęs seniai nelydėjo vyriškis.

– Man malonu tai girdėti.

– Jei nebūtų vyrų, tai visa žemė būtų apgyvendinta storų, linksmų, nesidažiusių tetulių. Štai, paimkite,- ji ištiesė jam 10 eurų kupiūrą.

– Madam, man reikia penkių. Aš neturiu grąžos.

– Imk! Sakau.

– Ne!

– Vadinasi… Mums bus proga rytoj vėl pasimatyti. Toje pačioje vietoje. Na, tarkim…Pirmą valandą?

– Aš jūsų paslaugoms, madam. Kaip aš jus pažinsiu?- paklausė vyras ir šyptelėjo.

– Jūs pamatysite, kaip link jūsų eina moteris. Jūs pagalvosite, kad tik ne ji. Tai va, čia būsiu aš.

Juokėsi abu. Jie išsiskyrė į skirtingas puses ir kiekvienas pasuko į savo pasaulį.