– Mama, aš tau nieko neskolinga!

Nuo pat ryto prasidėjo skandalas. Neringa kelintą kartą pasigailėjo, kad grįžo pas mamą į kaimą.

– Kelkis ir tvarkyk kiemą. Gėdą man darai! Ką kaimynai pasakys?
– Mama, tai mano pusė! Koks tavo reikalas?
– Toks! Tvora nedažyta, ne gėda? Stogą reikia užlopyti, daržą nuravėti.
– Man nereikia!
– Už ką man prieš kaimynus gėdytis?
– Aš turiu darbą, pinigus uždirbu.
– Oi, koks gali būti darbas sėdint ant sofos? Tik dangstaisi! Viską tenka daryti už tave. Suaugusi merga, o elgiesi kaip mažas vaikas! Ko tu į mane žiūri?
– Man kilo didžiulis noras grįžti į miestą ir nusipirkti butą ten, kad daugiau tavęs nematyčiau!
– Puikus sprendimas! Tik iš kur pinigų imsi? Turėtum pinigų, nebūtum bėgusi prie mamytės sijono.

Emocijos virė. Tą pačią dieną Neringa išėjo nakvoti pas draugę, o ryte ėmėsi savo namo pusės remonto. Jai teko investuoti visas savo santaupas, tačiau kitos išeities nebuvo. O po mėnesio pasiėmė daiktus ir išvažiavo, nieko nepaaiškinusi motinai.

Moteris bandė prisiskambinti dukrai, tačiau ši nekėlė ragelio. Visas žinutes ignoravo, net kai ji skambino ir rašė iš kitų numerių.
Po kurio laiko prie jų namo privažiavo mašina. Vyras su moterimi ėmė traukti lagaminus, o paskui horizonte pasirodė pora mažų vaikučių. Neringos mama nusprendė, kad jie supainiojo adresą, bet ne – jie atvažiavo į savo namus.

– Mes su Neringa susitarėme, jūs nepergyvenkite,- atsakė vyriškis.

– Ta prasme?

– Štai taip! Dabar jos namo dalis ir sklypas aplink priklauso mums. Vadinasi, mes su jumis kaimynai.

– Nesąmonė, Neringa negalėjo taip pasielgti! Ji niekada neparduotų savo dalies!

– Tai jau ne mūsų problemos. Sklypo ribos teisingai atmatuotos? Tiesiog pagal kadastro duomenis jūs gerą gabalą užsigrobėte, reikia išspręsti šį klausimą kaimyniškai.

– Tai mano teritorija!

– Nebūkite tokia kategoriška. Paskambinsiu matininkui ir jis atliks matavimus.

Motina nubėgo pas kaimynus pasidalinti sielvartu. Jai tiesiog netilpo galvoje, kad taip galėjo nutikti. Turbūt Neringa nusprendė tiesiog pakišti kiaulę motinai, kito paaiškinimo ji neturėjo. Maža to, jai pavyko sužinoti, kad dukra nepardavė namo pusės, o paprasčiausiai padovanojo.

Po kurio laiko motinai visgi pavyko prisiskambinti. Tiesa, iš svetimo telefono.

– Alio! Kas čia? – paklausė Neringa.

– Kodėl tu taip padarei?

– Kaip norėjau, taip ir padariau!

– Jie mane jau užkniso, gyventi neduoda. Tai žemę dalija, tai traktoriumi teritoriją rausia.

– O čia jau tavo problemos,- nusišaipė dukra.

– Kaip galima taip paprastai padovanoti pusę namo?

– Taip reikėjo, nenoriu prieš tave teisintis.

– Bet jie man trukdo gyventi.

– Ruoškis, mamyte. Viskas dar priešaky…

– Dabar tu mesi visus reikalus ir atvažiuosi į kaimą atšaukti dovanojimo sutarties.

– Ne, mama. Aš tau nieko neprivalau. Priėmiau šį sprendimą, todėl susitaikyk ir ieškok bendros kalbos su naujais kaimynais.

Neringa numetė telefoną ir atsiduso. Ji manė, kad po šio poelgio jai palengvės… Deja. Ji planavo nusipirkti butą už paskolą ir pradėti gyventi naujai, tačiau susidūrė su krūva sunkumų. Kokį stresą pergyveno, kol surinko dokumentus! Visi iš jos kažko reikalavo ir kėlė sąlygas.

Motinai ji nusprendė nieko nepasakoti. Ji juk nedovanojo buto, o iškeitė į pinigus. Tai buvo nedidelis „nusikaltimas“, kad paerzintų mamą. Jei būtų paskelbusi apie pardavimą, būtų tekę laukti mažiausiai mėnesį. O čia viskas praėjo tyliai ir ramiai. Dar ir naujasis savininkas buvo pasiruošęs kovai už gerą gabalą žemės, kurį užsigrobė mama.

Ji užėjo į kavinę ir užsisakė savo mėgstamo torto. Šiandien galima. Šiandien ji pradeda gyvenimą nuo švaraus lapo.