Mama, kam tu mūsų tiek prisigimdei?

Mane augino vieniša motina. Be manęs šeimoje penki vaikai nuo skirtingų tėvų. Mama dirbo dviejuose darbuose, tačiau šitų pinigų mums niekada neužteko. Aš buvau vyriausia iš vaikų ir jau nuo 12 metų buvau priversta eiti dirbti, kad padėčiau motinai sudurti galus.

Po mokyklos aš klijuodavau skelbimus ir nešiodavau po laiptines reklaminius bukletus. O vasarą, kai mano bendraklasiai ilsėdavosi prie jūrų ir vandenynų, aš dirbdavau pas žmones sode: rinkdavau ir pardavinėdavau derlių prie kelio, kad nusipirkčiau sportbačius kūno kultūrai.

Mokykloje aš nuolat susidurdavau su diskriminacija. Klasėje aš buvau skurdžiausia. Klasiokai nenorėjo bendrauti su manimi, todėl kad aš buvau blogai apsirengusi, neturėjau pinigų žaislams ir saldumynams. O kai mama mane atvedė į šokių būrelį, kitų vaikų mamos smerkiamai žiūrėjo į mane ir šnibždėjosi: „Kam ji atvedė ją į šokius, jei net aprengti negali?“

Ir kuo vyresni mes darėmės, tuo pastebimesnis darėsi socialinės padėties skirtumas. Kadangi neturėjau mobiliojo telefono, tapau atstumtąja vyresnėse klasėse. Gerai apsirengusių bendraamžių fone aš atrodžiau kaip apgailėtina baidyklė. Ne kartą iš mokytojų girdėjau frazę: „Tie skurdžiai tik ir dauginasi!“

Klasės reikmės pinigų aš niekada neduodavau: tėvų komitetas atleido mane kaip „nepajėgią“. Į išleistuves aš negalėjau eiti, nebuvo pinigų. Tamsoje stovėjau po mokyklos langais, žiūrėjau, kaip mano klasiokai linksminasi, verkiau ir mamos adresu siunčiau klausimą: „Kam tu mūsų tiek prisigimdei?“

Po mokyklos aš iškart nuėjau dirbti į kavinę indų plovėja – prestižiškesnio darbo negalėjau tikėtis. Kolektyve niekas manęs nepastebėdavo. Dėl palaužtos savivertės aš stengiausi laikytis atokiai, kadangi laikiau save blogesne už kitus.

– Klausyk, atleisk, nepamenu tavo vardo, pagelbėk, a! Siga nespėja viena svečių aptarnauti. Trupučiuką pasigražink ir eik jai padėti.
Aš sutrikau. Padavėja aš niekada nedirbau, tačiau pasirinkimo nebuvo. Apsivilkau baltą palaidinę, liemenę, pasirišau ilgą prijuostę ir išėjau su padėklu į salę rinkti nuo stalų indų.

– Panele, o mano užsakymą kas nors priims? Aš niekaip nesulaukiu, kol į mane atkreips dėmesį! – kreipėsi į mane vyriškis, sėdintis už staliuko kampe.

Priiminėti užsakymų ir aptarnauti svečius man kol kas neliepė. Mano užduotis buvo tik laiku sutvarkyti stalus, tačiau aš nubėgau meniu.
– Man nereikia meniu. Aš jį ir taip mintinai moku,- sustabdė mane svečias ir užsisakė dienos sriubą bei žuvies kepsnį. Kol bėgiojau po salę su padėklu, jaučiau jo žvilgsnį.

– Jūs naujokė. Anksčiau aš čia jūsų nemačiau. Mano vardas Viktoras. Aš įstaigos šeimininko draugas ir visada čia pietauju.
– Kotryna,- droviai atsakiau aš ir, palinkėjusi svečiui gero apetito, nuėjau tvarkyti stalų.

Papietavęs jis pasikvietė mane, kad atsiskaitytų: „Čia už pietus, o čia jums nedidelė padėka už aptarnavimą“,- Viktoras paėmė mano delną ir įspraudė ten 10 eurų kupiūrą. Sutrikusi aš ėmiau atsisakinėti, tačiau jis greitai paliko kavinę.

Kitą dieną man neteko pakeisti padavėjos ir aš dirbau savo indų plovėjos darbą.

– Tai štai kur tu nuo manęs pasislėpei! – išgirdau už nugaros balsą ir krūptelėjau iš netikėtumo. Ten stovėjo Viktoras.
– Kotryna, jūs labai panaši į merginą iš mano praėjusio gyvenimo. O kiek jums metų?
– Rugpjūtį sukako 18,- tyliai atsakiau aš.
– O kaip mamos vardas? Sonata?
– Sonata. O jūs ją pažįstat?
– Aš tavo tėvas,- šis atsakymas privertė mane sustingti. Aš stovėjau be žado ir negalėjau patikėti jo žodžiais, juk mama man sakė, kad mano tėvas žuvo, o jis gyvas, štai jis, prieš mane. Viktoras pasakė mūsų vadybininkui, kad pasiima mane iš darbo ir nustebusių kolegų akyse pasisodino mane į mašiną ir išsivežė.

Pakeliui jis man papasakojo, kad sutiko mano mamą būdamas antrakursis studentas. Mama tada buvo bebaigianti mokyklą. Tarp jų įsiplieskė jausmai. Po dviejų mėnesių mama pasirodė besilaukianti manęs. O dar po mėnesio ji įsimylėjo gražuolį Tomą, kuris buvo iš pasiturinčios šeimos, važinėjo nuosavu „mersedesu“, švaistėsi pinigais ir užkariaudavo merginų širdis.

Mamai reikėjo skubiai pašalinti vargšą studentą ir ji nesugalvojo nieko geresnio, kaip parašyti ant jo pareiškimą dėl išprievartavimo. Tuo momentu jai iki pilnametystės tetrūko mėnesio ir teismas buvo jos pusėje. Viktoras buvo nuteistas.

– O juk aš ją labai mylėjau ir buvau pasiruošęs vesti, tačiau ji pasiuntė mane į kalėjimą. Paskui parašė man laišką, kad vaiko nebus, kad jai įvyko persileidimas. Taip aš netekau mylimos merginos, savo vaiko ir laisvės – ištisų penkerių metų.

Aš klausiausi Viktoro ir iš vaikystės prisiminimų man išplaukė tas pats Tomas. Jis buvo mano jaunesniojo broliuko, kuris mamai gimė praėjus 3 metams po manęs, tėvas.

O po broliuko gimė mano sesuo Margarita ir mama susirado naują vyrą…

Tą dieną tėvas supažindino mane su močiute. Aš vienintelė jų dukra ir anūkė. Kavinėje daugiau nebedirbu. Anglijoje studijuoju architektūrą.
O mano mama? O mama laukiasi septintojo vaiko nuo naujo vyro.